Nedas Okuličas: „Šeimoje mes dažnai diskutuojame apie viską...“ (1)

Šį kartą kalbinau Rokiškio Juozo Tumo - Vaižganto gimnazijos II d klasės gimnazistą Nedą Okuličą. Išsirutuliojo šiltas ir nuoširdus pokalbis. Nuo ledų porcijos iki planuojamos rašyti knygos ir noro sumažinti bedarbystę...

Trumpai papasakok apie save. Koks Nedo paveikslas?

Esu paauglys, siekiantis keisti esamus žmonių stereotipus, keičiantis žmonių požiūrį į jauną asmenybę, siekiantis jauną žmogų įtraukti į visuomeninį gyvenimą, paversti politiką įdomia ir prieinama sąvoka. Aš stengiuosi, kuo daugiau nuveikti darbų pilietinėse veiklose, organizacijose, asociacijose, kol dar esu jaunas ir turiu puikią galimybę reikštis, rodyti ir atstovauti jauno žmogaus nuomonę šiuolaikiame pasaulyje. Esu žmogus, be galo mylintis savo šalį. Esu patriotas. Aš labai myliu savo draugus, tėvus, seses ir brolius, turiu didelę širdį, kuri mėgsta rodyti ir reikšti meilę ir pozityvą. Esu neabejingas pilietis, kuris nori visko, kas geriausia šaliai ir pasauliui. Aš mėgstu slėpti savas ydas ir problemas, o maloniau save rodyti iš gerosios pusės. Esu intravertiško, ekstravertiško žmogaus mišinys, tai reikštų, jog dažnai praleidžiu laiką su savomis mintimis, bet praėjus tam tikram laikui, stengiuosi susipažinti su kuo daugiau žmonių ir išsakyti kuo daugiau savo minčių ir idėjų. Esu šalto ir ramaus proto, kritiškai mąstantis ir atsižvelgiantis į situacijas. Esu drąsus žmogus ir nebijantis sakyti tiesos į akis. 

Prisimink vaikystės metus. Gal buvo įsimintinų epizodų?

Kažką iš vaikystės prisimenu pats, o apie kai kuriuos mano poelgius yra pasakoję tėvai. Aš pats esu kilęs iš Panevėžio, ten esu praleidęs didžiąją savo vaikystės dalį. Prisimenu mėgstamiausią savo vaikystės epizodą.  Gyvenome Panevėžio rajone, Karšinaukos kaime, ten gyvena mano geriausias draugas ir tas prisiminimas yra išlikęs iki šių dienų. Mažas, 3–4 metų berniukas, nuogas išbėga į kiemą, nes pamato, jog jo geriausias draugas atbėga pas jį per pievą. Mes buvome kaimynai. Tai tėvų ir senelių pasakota istorija, jog būdamas 4 metukų bėgau per lauką pas senelius, kurie gyveno už kilometro, o tas laukas buvo visai arti pagrindinio kelio. Manau tėvai turėjo labai išsigąsti, bet jie mane pagavo. Jie prisimindami šį įvykį minėjo, jog gerokai buvau atitolęs  nuo namų. Buvau padykęs vaikas ir tiek... Žinoma, būta nuostabių ir gražių momentų. Juos galiu pavadinti to  laikmečio mažaisiais žygdarbiais.

Tėvai pasakoja, kad jau tada aš buvau šiltos ir tyros širdies vaikas. Su tėčiu dažnai vykome į nedidelę kaimo parduotuvėlę. Buvo tokia situacija. Į parduotuvę įbėga berniukas pirkti ledų, bet šiam nepakako pinigų, tada jis ėmė ir pabėgo... Nusipirkę  su tėčiu ledų, grįžome atgal ir aš pamatau tą patį berniuką ir paprašau tėčio sustoti. Surinku šiam berniukui, paprašau prieiti ir atiduodu savo šiek tiek nuvalgytų ledų porciją, o tėčio vėl paprašau sugrįžti į parduotuvę. Tokių istorijų  mano gyvenime yra nutikusi ne viena. Aš manau, kad visą savo gyvenimo istoriją atskleisiu knygoje, kurią ateityje rašysiu.  

Ką žmogaus gyvenime reiškia šeima?

Žmogui šeima yra tai, kas jį formuoja kaip asmenybę, nes su ja prabėga  vaikystė. Liaudies išmintis byloja: „Lenk medį, kol jaunas“. Šeima yra tai, kas suteikia jėgų, tai kas jį motyvuoja ar demotyvuoja, priklausomai nuo šeimos, kokioje žmogus auga. Artimieji padeda žmogui ištverti sunkias gyvenimo situacijas. Tėvai išmoko mylėti ir suprasti, kas yra lengva, sunku, šilta, šalta. Man šeima padėjo tobulėti visose veiklos srityse, kuriuose dabar esu. Šeimoje mes dažnai diskutuojame apie viską, ką nuveikiau, kurioje srityje pasiekiau aukštus rezultatus, kokie mano planai.  

Kaip įveiki sunkumus?

Turiu draugą tėtį, kuris yra supratingiausias žmogus, kurį aš pažįstu. Aš žinau, kad jis visuomet mane palaikys. Su juo praleidžiu labai daug laiko, visuomet pasikalbame, diskutuojame apie esamus sunkumus, problemas ir jis niekada nėra abejingas ir visuomet padeda. Mes bendromis jėgomis išsprendžiame sunkumus. Aš džiaugiuosi, kad turiu labai gerus draugus į kuriuos visuomet galiu kreiptis pagalbos įvairiausiais klausimais. Jie man  visuomet padės išvengti nepatogios ir sunkios situacijos.

Kokią įtaką jaunam žmogui turi visuomeninė veikla? Papasakok apie dalyvavimą joje. Ar veiklaus žmogaus neišvargino pandemija?

Visuomeninė veikla jaunam žmogui daro teigiamą įtaką. Iš jos žmogus pasisemia įvairiausių kompetencijų, kurias gali panaudoti moksle ir gyvenime. Tai yra teorinės ir praktinės žinios. Visų visuomeninių veiklų idėja ta pati, bet veikimo ir tikslų principai skirtingi. Tad kiekvienas renginys, organizacija, asociacija ir dalyvavimas jų veikloje, turi išliekamąją vertę. Deja, labai daug asmenybių visą tai praleidžia ir tai mane labai liūdina. Kelionės po Lietuvą, po jos tolimiausius kampelius, susitikimai su žmonėmis, naujos pažintys, draugai... Visa tai yra tiesiog nuostabu, galima patobulinti savo žinias ir net nepastebi, kad tampi daug protingesnis. 

Žinoma, pandemija išvargino ir privertė praleisti labai daug jaunimo organizacijų renginių. Vien per  šiuos pandemijos metus, praleidau kone dešimtis renginių, per kuriuos daug ką galėjau sužinot ir turiningai praleisti laiką. Kalbant apie mokyklas, esu dėkingas mokytojams. Jie sugebėjo prisitaikyti prie nuotolinio mokymo ir tokiu būdu galime įgyti tas pačias žinias, kaip ir sėdint mokyklos suole. 

Autoritetas visuomenėje. Kas jis ir kokį jį įsivaizduoji?

Man autoritetas yra mano tėtis Sigitas Okuličas ir geriausias draugas – Jonas Trumpa. Šie du žmonės mane praturtina dvasinėmis vertybėmis ir padėjo man tapti tokiu, kokiu esu šiandien. Aš manau, kad autoritetui yra būdingos šios savybės: patirtis, išmintis, teorinės žinios, komunikabilumas, sąžiningumas, tiesos sakymas, lyderystė, kurios kitam žmogui taip pat sukelia  norą tapti autoritetu. 

Ką manai apie skaitantį žmogų? Pats mėgsti skaityti? O Tavo bendraamžiai skaito?

Skaitantis žmogus visuomenėje yra stiprioji mūsų šalies dalis, nes lietuvių kalba žūsta dėl naujosios kartos terminologijos. Manau reikia rasti išeitį ir žmones skatinti vis daugiau ir daugiau skaityti, kad mūsų gimtoji kalba išliktų. Man asmeniškai labai patinka skaityti, bet labai gailiuosi, jog vis dar nesu perskaitęs daug knygų, o kalbant apie bendraamžius, jie skaito, bet žinoma norėtųsi visų didesnio susidomėjimo skaitymu. Labai džiugu, jog ir tarp bendraamžių tarpo galima rasti besidominčių lituanistika.

Kokios Tau dvasinės vertybės yra svarbios?

Man žmoguje labai svarbu matyti, kad jam nesvetimas teisingumas, supratingumas, komunikabilumas, nuoširdumas, meilė, tikėjimas, pasitikėjimas, ramumas. Šios vertybės žmoguje yra pačios svarbiausios. Jos moko tapti tikru žmogumi. 

Pagrindinė Tavo pareiga – mokslas. Ar lieka laisvo laiko? 

Mokslas išties reikalauja daug laiko, bet turiu ir savo laisvalaikį. Svarbiausia išmokti laiką planuoti, tuomet ir laisvo laiko galima rasti. Žinoma, man dar reikia daug ko pasimokyti.

Ar gera Rokiškyje? Gal gali vienu akies krašteliu žvilgterėti į ateities planus?

Rokiškis man yra pats nuostabiausias Lietuvos miestas, tad esu labai laimingas, jog turiu galimybę čia gyventi. Šiame mieste noriu jaunimą įtraukti į visuomeninę veiklą, į politiką, nes esu be galo nusivylęs, jog labai maža dalis jaunų žmonių dalyvavo LR Seimo rinkimuose ir tai mane priverčia susimąstyti. Labai norisi, kad jauni žmonės įsitrauktų ir iš arčiau pamatytų, kas yra savanorystė, nevyriausybinės organizacijos. Daug laiko skirsiu šiam darbui, kad Rokiškio jaunimas pažvelgtų į tai, kas vyksta aplink juos. Noriu suorganizuoti organizacijų, užklasinių, būrelių mugę, ir per jų viešinimą, moksleiviams parodyti, kad Rokiškyje tikrai yra ką veikti. Taip pat noriu suorganizuoti karjeros mugę, nes labai didelė jaunų žmonių dalis yra bedarbiai. Ši problema yra  mūsų rajono ir valstybės skaudulys.

Baigėme pokalbį su atlapaširdžiu Nedu. Dėkoju už bendrystę. Sėkmės, svajonių išsipildymo, prasmingų veiklų ir tegu mažieji žygdarbiai išauga į didelius žygdarbius...

Nuotraukos iš asmeninio Nedo Okuličo archyvo. 

Reda Kiselytė, Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos bibliotekos vedėja