Nors kai šaudo patrankos, mūzos tyli, Arūnas Augutis nestokoja darbų (0)

Publikuota: 2022-03-20 Kategorija: Žmonės
Nors kai šaudo patrankos, mūzos tyli, Arūnas Augutis nestokoja darbų
Asmeninio albumo nuotr. / Arūnas Augutis festivalyje „Šiaulių Monmartro respublika"

Paskutiniai dveji su viršum metai buvo sudėtingi meno žmonėms – apribojimai dėl karantino, suvaržytos galimybės bendrauti, o dabar – dar ir karas Ukrainoje. Kuo gyvena pastaruoju metu ir kas nuveikta iki šiol, pasiteiravome rokiškėno menininko Arūno Augučio. Tiesa, rokiškėnas jis tik iš dalies, mat dalį gyvenimo praleido kitur. Ar vyks langinių tapytojų plenerai, ar dabartinė situacija palanki kūrybai, paklausėme Rokiškio dailininkų klubo „RODA“ nario, Rokiškio langinių tapymo plenerų idėjos autoriaus ir plenero kuratoriaus, keramiko, tapytojo, dailės mokytojo bei Rotary klubo nario.

Kaip kilo idėja tapyti langines Rokiškyje? Jos jau yra tapę šio miesto vizitine kortele.

Rokiškio kultūros centro buvusi direktorė Nida Lungienė parašė europinį projektą, pagal kurį organizuotas folkloro festivalis, o festivalio dalis buvo pirmas langinių tapymo pleneras. Buvau tuo metu Rokiškio dailininkų klubo „Roda“ vadovas. Apsiėmiau surinkti komandą. Pagrindinėje Rokiškio gatvėje (Respublikos g.) buvo daug namų su išlikusiomis senovinėmis langinėmis. Pagaminome jų ir naujų, susitarėme su gyventojais ir ėmėmės darbo. Visi buvo pritrenkti pirmojo plenero rezultato ir ėmė reikalauti, kad įvyktų antras pleneras. Taip viskas ir tęsėsi. Jau yra įvykę 17 plenerų. Pripiešėme tiek langinių, kad paskutiniai plenerai buvo skirti daugiau jau išpieštų langinių restauravimui.

- Kaip apskritai kilo mintis tapyti ant langinių?

- Mano akimis, pagrindinių miesto gatvių vaizdas atrodė labai nešiuolaikiškas. Kaip tik tą vasarą, kai kilo mintis tapyti ant langinių, teko pabuvoti Neringoje, Juodkrantėje, Nidoje, kur pastebėjau, kad namai savo architektūra panašūs į Rokiškio, tačiau atrodo šiuolaikiškai. Tiesa, Neringoje langinės neišpieštos, bet baltai – mėlynai išdažytos, priderintos prie pastatų. Pagalvojau, reikia padaryti kažką panašaus ir visi atkreips dėmesį, miestas bus estetiškesnis, išpieštos langinės privers šeimininkus ir namukus pasidažyti, langus apsikalti. Ir iš tiesų fasadai ėmė gražėti. Dabar ištapytų langinių Rokiškyje yra šimtai. Rokiškis pasidarė galerija po atviru dangumi. Dekoruotos langinės yra dvare, Nepriklausomybės aikštėje, Kauno gatvėje, Respublikos gatvėje, net negalėčiau išvardinti visų. Užmezgėme ryšius su Daugpilio, Jakabpilio (Latvija) dailininkais, langinių tapymo pleneruose dalyvavo dailininkai iš Rygos ir kitur. Tai ne tik vietinės reikšmės, bet ir tarptautinis projektas. Pavyzdžiui, Varšuvos dailės akademijos dėstytoja Ana Klonovska žavėjosi šiuo projektu. Vilniečiai, šiauliečiai, panevėžiečiai, zarasiečiai, iš Utenos – taip pat plenerų dalyviai. Manau, tokie plenerai yra didelė paskata Rokiškio dailininkams - susipažįstame su stilistika, kyla naujos idėjos.

- Kas šiuo metu atsakingas už langinių tapymo plenerus?

- Dešimt metų šį projektą kuravo Rokiškio kultūros centras, tai yra, nuo 2004 m. iki 2014 m. Nuo 2014 m. projektą kuruoja visuomeninė organizacija „Tyzenhauzų paveldas“. Ši organizacija rašo projektus, prašo prisidėti verslininkus. Paskutinius dvejus metus projektas buvo skirtas langinių restauravimui. Langinės juk yra atsidūrę po vėjais, šalčiu, lietumi ir nuo gamtos nukentėjo. Kol vyko profesionalus langinių tapymas, į plenerus buvo kviečiami profesionalūs dailininkai iš visos Lietuvos ir ne tik Lietuvos. Stengėmės šį meną pateikti profesionaliai. Restauruodami langines, daugiau rėmėmės savanorių darbu bei Rokiškio tautodailininkais. Šiuo metu dėl plenerų organizavimo užkrautas didelis krūvis „Tyzenhauzų paveldui“ ir man, nes langinėms atiduodu nemažą gabalą laiko ir savo atostogų. Visų plenerų kuratorius buvau ir esu aš. Kartais nuoširdžiai norėtųsi, kad ir valdžia petį atkištų, gal ir patys Rokiškio žmonės galėtų parodyti iniciatyvos.

- Ant langinių matome įvairius simbolius, dažnas kiškių atvaizdas. Ką tai reiškia?

- Atsimenu, dėl tų kiškių visokių juokų buvo, net su „Playboy“ simboliu susiejo... (juokiasi). Kiekvienas miestas ieško savo ženklų, tapatybės įrodymų, kad sudomintų turistus ir atkreiptų dėmesį. Yra tokia legenda apie Roką ir kiškius, siejama su miesto pavadinimu, todėl langinėse taip ir atsirado kiškiai. Diskutuota daug apie miesto sąsajas su kiškiais. Turiu mintį, kad, pavyzdžiui, būtų įdomu, jeigu Rokiškio L. Šepkos parke aptvare galėtų lakstyti kiškiai.

- Ar šiemet taip pat planuojate daryti langinių tapymo plenerą?

- Žinau, kad langinių tapymui yra gauta kukli piniginė suma. Kažkur link vasaros susidėliosime, ką už tą sumą galime padaryti. Pleneras tikrai bus.

- Kiek paprastai dalyvių sulaukia kiekvienas pleneras?

- Pleneruose paprastai dalyvauja apie dešimt žmonių. Yra buvę tik 6, bet buvo ir 12. Paprastai pusė jų būna rokiškėnai, kiti – svečiai iš kitų miestų.

- Šiuo metu priklausote dailininkų klubui „Roda“. Ar daug Rokiškyje dailininkų?

- Klube „Roda“ dalininkų skaičius kinta, bet vidutiniškai jų yra apie dešimt. Kai kurie išvažiuoja iš Rokiškio, kiti, atvirkščiai, atvyksta. Pandemijos metu dailininkų veikla sumenko.

- Koks Jūsų ryšys su politika? Ar meno žmogui tinka būti politiku?

- Kažkada buvau socialdemokratų partijos narys, tačiau po tam tikrų įvykių išėjau iš partijos. Vieną nepilną kadenciją buvau ir savivaldybės tarybos narys. Vėliau nusprendžiau, kad menininkui politikoje - ne vieta, nes, stodamas į vieną ar kitą pusę, turi į save įsileisti cenzorių, kuris liepia sakyti taip, o ne kitaip, o menininkas turi būti laisvas nuo bet kokio politinio angažuotumo.

- Koks yra, Jūsų nuomone, šiuolaikinis menas? Kas jam būdinga ir kaip įsivaizduojate meno ateitį?

- Kaip menininkas, aš „sumažinau apsukas“, nes priėjau išvados, kad pasaulyje dabar yra meno perprodukcija – įvairaus plauko menininkų yra per daug, kiekvienas, vos pradėjęs piešti ir nupiešęs kreivą beržą, ima galvoti, kad gali kurti. Tokio srauto banalybių meno istorijoje dar nėra buvę. Plenerai vyksta kiekviename kaimelyje, parodas daro diletantai, mėgėjai, kas tik nori ir sugalvoja - jokių atrankų, ribų nebėra. Daugybė profesionalių dalininkų yra suglumę ir kelia klausimą, kas vyksta. Lygiai tas pats vyksta visose meno srityse. Poezijos ir kitokių diletantiškų, nemokšiškų knygų kasmet išleidžiama tūkstančiai, nors niekas jų neskaito ir jos niekam neįdomios. Tokios knygos tenkina tik jas išleidusio žmogaus savimeilę bei kitokius lūkesčius. Gyvename laikais, kurie viską devalvavo. Visame sraute gėlyčių, kačiukų, vaizdelių, peizažėlių tikrasis menas pražūva ir todėl daug menininkų išeina iš tapybos, pradeda rodyti alternatyvias menines pastangas: tai video instaliacijos, performansai, keičiausi meniniai objektai. Taip buvo rasta vienintelė galimybė atsiriboti nuo masinės kūrybos, prilygstančios amatams, srauto. Manau, šiais laikais dažų, teptukų, drobių prekybininkai turėtų klestėti.

- Esate dailės mokyklos mokytojas. Kaip sekasi šioje sferoje?

- Dėstau keramiką ir piešimą. Dabar dailės mokykla yra po Rokiškio jaunimo centro sparneliu. Dirbame labai šiuolaikiškomis sąlygomis, klasės kompiuterizuotos, turime tam pritaikytus baldus, geras keramikos krosnis, galime vienu metu keletą parodų rodyti, nes turime rėmus ir t.t. Piešimo priemones – popierių, dažus, teptukus moksleiviai perka patys, o keramikos priemones nuperka mokykla. Mokinių skaičiaus negalėčiau dabar pasakyti, tačiau yra trys pradinės klasės ir keturios klasės vyresniųjų. Keletą metų buvo renkamos besidominčių menu suaugusių grupės, tačiau atsirado įvairių edukacinių projektų, kurie iš mūsų šiuos lankytojus nuviliojo. Jeigu tik atsirastų norinčių, galėtume padaryti suaugusiųjų grupę kad ir dabar.

- Ar turite ypatingai gabių mokinių? Kas jiems būdinga?

- Pastebėjau, kad meno statusas anksčiau buvo aukštesnis. Dažnai būna, kad vaikų tėvai nori, kad jų atžalos lankytų dailės mokyklą, o patys vaikai – nelabai, tačiau visais laikais Rokiškyje buvo norinčių ir motyvuotų vaikų, ant kurių dailės mokykla ir laikosi, nes turime, ką parodyti kitiems. Turime buvusių auklėtinių, kurie šiuo metu mokosi meno dalykų Dailės akademijoje, Gedimino technikos universitete architektūros, kolegijose dizaino specialybės, taip pat yra baigusių aukštąsias meno mokyklas užsienyje (Škotijoje, Airijoje). Galime didžiuotis, kad išugdėme tokių žmonių. Pirmiausia mokinys mokomas grafiškai išreikšti savo idėją pieštuku ir tik tada ją įgyvendinti. Pastebėjau, kad intelektas žymiai greičiau vystosi, kai žmogus derina darbus rankomis su mintimis. Dėmesys menui atitinka japonų lavinimo sistemą, kai skiriamas dėmesys kaligrafijai, konstravimui, tapybai. Jie tam skiria keturis kartus daugiau laiko nei europietiškose mokyklose. Tai praturtina asmenybę. Visi dejuoja, kad per mažai dėmesio techniniams mokslams, tačiau iš tiesų žmogus, kuris sugeba rankų pagalba išspręsti problemą, sugeba perkelti sugebėjimus ir į techninius dalykus.

- Nežinau, mitas tai ar tiesa, kad menininkų tarpe daugiau kairiarankių? Ar neteko į tai atkreipti dėmesio kaip dailės mokytojui?

- Dailės mokyklą lankančių tarpe kairiarankių tikrai yra nemažai. Galbūt jie nėra didžioji dauguma, bet jų čia daugiau nei šiaip sutinkame gyvenime.

- Žinau apie Jūsų sąsajas su Pakruoju, iš kurio esu atvykusi pati, tačiau gimėte ne ten. Po kokius Lietuvos miestus Jus gyvenimas dar blaškė?

- Gimiau Mosėdyje, Skuodo rajone. Mano abu tėvai yra žemaičiai. Tėtis buvo paskirtas Pakruojo vidurinės mokyklos direktoriumi, todėl nuo ketvirtos iki vienuoliktos klasės lankiau mokyklą Pakruojyje. Tiek ten ir gyvenau. Tame krašte yra likę mano draugų, su kuriais iki šiol šiltai bendraujame. Su klasės draugais taip pat sieja glaudus ryšys, daug mūsų suvažiuoja į klasės susitikimus Pakruojyje. Paskutinį kartą klasės susitikimas buvo 2020 m. - tada perėjome per Pakruojį, pamačiau, koks tai nedidukas miestas. Po mokyklos baigimo studijavau dabartiniame Šiaulių universitete ir jį baigęs pagal paskyrimą išvažiavau į Dusetas. Tada vis makalavausi palei šiaurinę sieną. Į Rokiškį atvykau 1985 metais įkurti dailės mokyklos. Su Dusetomis taip pat išliko artimi ryšiai su ten esančia galerija bei jos vadovu Alvydu Stausku, kuris (ironiška, ar ne?) yra buvęs mano mokinys. Esame darę bendrų parodų ir panašiai.

- Tai ilgiausiai esate Rokiškyje. Ką čia labiausiai vertinate?

- Man Rokiškis - idealus miestas daugeliu prasmių. Čia arti gamta, visus, kuriuos tik reikia, pažįsti, o kai nori, gali „dingti“ ir likti nepastebėtas. Čia galingas kultūrinis klodas, ypatingai teatro. Daug miestui duoda muziejaus (Rokiškio dvaro) veikla, bažnyčios aktyvus dalyvavimas visame kame, o ypatingas žmogus – Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios dekanas.

- Ką kuriate dabar?

- Dėl karo Ukrainoje dabar nieko negaliu dirbti, tiesiog esu į kiautą įlindęs. Yra posakis: „Kai šaudo patrankos, mūzos tyli“. Tikiu, kad, bėgant laikui, iš to, kas vyksta, atsiras kažkokie vaizdiniai, tačiau teptukai dabar stovi nejudinami. Tiesiog mano tokia depresinė būsena. Pastebėjau, daugybė dailininkų vos ne rašytojais pasidarė, „feisbuko“ aktyvistais, sėdi medijose ir transliuoja, repostina apie pasaulio įvykius ir t.t. Kai 2014 metais buvo užimtas Krymas, man nutiko irgi kažkas panašaus. Tada nupiešiau antikarinį plakatą „Šalin rankas nuo Ukrainos“. Šiuo metu matau Ukrainos įvykius per karikatūras, o galbūt plakatų lygyje.

 

 

Dalintis naujiena

Rekomenduojami video