Režisierius Eligijus Daugnora palieka teatrą: „Teatras yra galimybė padaryti neįmanoma“ (0)

Rokiškio liaudies teatro režisierius Eligijus Daugnora paskelbė, kad palieka teatrą. Nuo 2022 m. kovo 11-osios jis turi teisę nebeiti į darbą, o oficialus atleidimas įvyks balandžio 4 d. Apie atleidimo priežastis režisierius nebuvo linkęs daugžodžiauti. Apie galimą mobingą teatre rašėme čia. Šį kartą, pasikvietę Eligijų Daugnorą į svečius, tokio žodžio nebeišgirdome. Kūrėjas nebuvo linkęs svarstyti, kas dėl susidariusios situacijos kaltas. Oficiali atleidimo priežastis – režisierius nesutiko dirbti sumažintu darbo krūviu, todėl įteiktas įspėjimas dėl atleidimo iš darbo ir šiomis dienomis šio įspėjimo terminas eina į pabaigą. Apie tai, kuo pastarosiomis dienomis gyvena režisierius – trumpame pokalbyje.

-Ar dėl ko nors pykotės su kultūros centro vadove ar teatro bendradarbiais?

- Iki 2020 m. pavasario neturėjau jokių asmeninių konfliktų su kultūros centro vadovais. Prasidėjo karantinas ir direktorė išleido kūrybinius darbuotojus į prastovą. Tuo metu nė viena rajono kultūros įstaiga nesiėmė tokių žingsnių – nei muziejus, nei biblioteka. Buvo motyvuojama, kad taip nurodė savivaldybė, nors jokių raštiškų rekomendacijų niekam matyti neteko. Paprieštaravau šiam sprendimui, o nuo to laiko santykiai ir sugedo. Pripažįstu, nesu geras, švelnus ir tylus, kartais tikrai praleidžiu progą patylėti, ne visada pasisakau taktiškai, bet ir iš kitos pusės gaudavau ne visada motyvuotos kritikos, pastabų.

- Kokie artimiausi Jūsų darbų planai?

- Dabar yra įpusėtas statyti spektaklis pagal V. V. Landsbergio pjesę „Bunkeris“. Atleidus mane, spektaklio kūrybinė grupė liko be vietos. Ir aš pats, ir aktoriai norėtume pabaigti ir išleisti spektaklį. Šiuo metu lyg ir turime išankstinį susitarimą dėl patalpų repeticijoms, bet susitarimo įgyvendinimas užtruks vieną kitą savaitę. Tad pirmiausia mano planuose – užbaigti spektaklio pastatymą. Dar tik pasklidus kalboms apie mano atleidimą turėjau net tris darbo pasiūlymus: skambino iš Utenos, Kupiškio, N. Akmenės. Tik kol kas nesu pasiruošęs palikti Rokiškio.

- Kaip manote, kokios bus Jūsų išėjimo pasekmės teatrui?

- Keičiantis režisieriams, teatras rizikuoja prarasti savo veidą, kryptį ir darosi tarsi pereinamasis kiemas. Dabar jie (kultūros centro vadovai – aut. pastaba) kalba, kad pasikvies vieną, kitą ar trečią režisierių, bet tai nėra paprasta. Pagaliau, teatras nėra tik spektaklių visuma. Šiemet sukanka 40 metų, kai teatrui vadovauja režisieriai su aukštuoju išsilavinimu. Pareiginiuose reikalavimuose nurodoma, kad Liaudies teatro vadovas turi turėti aukštąjį išsilavinimą, magistro laipsnį. 2015 m. pavasarį liaudies teatro režisieriaus pareiginiai nuostatai laikinai jau buvo pakeisti, kad aukštojo išsilavinimo teatro vadovui nebereikia. Kam konkrečiai buvo taikomas šis pakeitimas, nesunku numanyti. Vienas iš galimų scenarijų ir dabar gali būti panašus – keisis išsilavinimo bei patirties reikalavimai liaudies teatro režisieriui, gal apskritai teatrui vadovaus vadybininkai, o ne režisierius.

- Kodėl atsisakėte darbo nepilnu krūviu ir kaip dirba kiti teatro darbuotojai?

- Kiek žinau, visi mėgėjų meno kolektyvų vadovai Rokiškio kultūros centre dirba nepilnu krūviu. Suprantu, kad turėti visu etatu dirbantį režisierių mėgėjų teatrui yra šiokia tokia prabanga, nors esama teatrų (Kretingos, Jurbarko, Telšių), kuriuose dirba net ne vienas režisierius. Mūsų teatras, kaip kolektyvas, manau, irgi nusipelno tokios prabangos Aktorių turime apie 30 žmonių, vyksta du rimti teatro festivaliai. Teatro kolektyvas daug prisideda juos rengiant, galėtų netgi daugiau dalyvauti ir prisidėti. Paskutiniaisiais priešpandeminiais, 2019, metais Rokiškio liaudies teatras surengė daugiau kaip 20 pasirodymų, nors anksčiau, kai teatre dirbo 2–3 žmonės, spektaklių būdavo suvaidinama ir daugiau kaip 40.

- Kaip apibendrintumėte savo pasiekimus Rokiškio liaudies teatre?

- Rudenį bus 40 metų, kai atėjau į šį teatrą, tuomet jo jaunimo studiją. Visada, net tais laikotarpiais, kai nedirbau ir nevaidinau Rokiškyje, domėjausi teatru, sekiau jo veiklą. Jau keturis kartus iš jo išėjau ir vėl grįžau, dabartinis išėjimas bus penktas. Ne vienas aš toks, buvo ir daugiau išeinančių, išmestų ir vėl grįžtančių režisierių. Pakaktų prisiminti pirmųjų Liaudies teatro režisierių Vytauto Vajėgos ir Jono Kavoliūno istorijas. Sėkmingiausias ir produktyviausias laikotarpis man pastarasis – nuo 2010 iki 2022 metų. Ne viską pavyko įgyvendinti. Repertuaro, pastatymų prasme padaryta didžioji dalis to, ką norėjau padaryti. Turėjome ir turime stiprių šiuolaikinės dramaturgijos pastatymų, kuriems skyriau didelį dėmesį (M. Ivaškevičiaus „Malyš“, D. Čepauskaitės „Aš tave užmiršau“, M. Nastaravičiaus „Demokratija“), į premjeras atvažiuodavo pjesių autoriai. Turėjome ir sėkmingai parengtos klasikos (Vaižganto „Nebylys“, „Dėdės ir dėdienės“ pripažinti vienais geriausių spektaklių Lietuvoje). Mažiau sekėsi organizaciniai dalykai – norėjosi sujungti po Liaudies teatro stogu vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų trupes, turėti didelį bendrą teatrą.

- Ar lengva dirbti režisieriumi?

- Režisūra yra analitinis darbas. Tai ne vienos nakties, dienos, o daugybės mėnesių, gal net metų analizės rezultatas. Režisierius didįjį darbą nudirba užsidaręs pats vienas, o repeticijos ir spektakliai – tik ledkalnio viršūnė. Štai statėme A. Landsbergio „Gluosnius vėjyje“ – praėjo 6 metai nuo pradinio trupės supažindinimo su pjese, kol įgyvendinome sumanymą.

- Buvote iš teatro išėjęs, bet ir vėl grįžote. Ar ir šį kartą nebus taip?

- Vieną dieną galvoju vienaip, kitą dieną – kitaip. Neseniai vakare sugalvojau beprotišką sugrįžimo sąlygą – grįšiu statyti nebent Šekspyro arba Čechovo. Kodėl? Mat mėgėjų teatrui statyti tokį spektaklį tam tikra prasme yra beprotybė, o man patinka rizika. Ne kartą taip rizikavau. Imkime kad ir „Demokratiją“. Kai kas sakė, kad neįmanoma, man nepavyks, keiksmažodžiai ir t. t. Pavyko. Visada į premjeras pasikviečiu savo mamą, bet tuokart prašiau jos į „Demokratiją“ nevažiuoti. Mama nepaklausė. Jai neužkliuvo to spektaklio keiksmai. Sakė: „Kaime dar ne to išgirstu, baisiausia man buvo tai, kad visi juokėsi ten, kur man norėjosi verkti“. Apie spektaklį „Malyš“ apskritai kalbėta, kad mėgėjų teatrui tai visiškai neįmanoma, o aš žinojau, ką darau. Turbūt man reikia iššūkio, kažkokio neįmanomo dalyko. Teatras ir yra būdas padaryti neįmanomus dalykus, kitaip būtų neįdomu.

- Kokia Jūsų nuomonė apie naujausią spektaklį „Šepką atradau aš“?

- Nekomentuosiu. Apie L. Šepką manęs net neklausė niekas. Su kai kurias aktoriais pakalbėjome, pastabas jiems išsakiau. Bet šiaip daviau sau metus, kaip dabar madinga sakyti, atvėsimui. Tada jau galėsiu analizuoti, ką teatras daro, kur eina. O kol kas man net ne visai etiška būtų komentuoti kolegų spektaklius.

- Koks Jūsų požiūris į darbą kolektyve?

- Norėčiau turėti savo teatrą ir kūrybinę laisvę, tačiau puikiai suprantu, kad tam reikia arba pačiam turėti pakankamai pinigų, arba gerų rėmėjų. Kol kas nei to, nei ano neturiu. Bet nereiškia, jog jų neatsiras. Kita vertus, režisieriai niekada nėra patogūs valdžioms. Nė vienas normalus įžymesnis režisierius nenugyveno neišmestas iš teatro. Pvz., E. Nekrošius, J. Vaitkus... Jau minėjau ir pirmuosius mūsų teatro režisierius, o sudėtingus atsisveikinimus su Jonu Buziliausku visi dar puikiai prisimena.

Su „kūrybininkais“ niekada neturėjau problemų, o štai su „vadybininkais“ būdavo visko, ypač su tais, kurie tiesiogiai nesusiję su teatru, ne visada supranta jo specifiką. Tai natūralu, taip yra praktiškai visur, ne tik teatre. Netgi, pavyzdžiui, knygų leidyboje. Konfliktas iš anksto užprogramuotas. Kūrėjas visada nori laisvės, o „vadybininkas“ nori tą kūrėją įstatyti į rėmus.

- Ar sustabdysite savo, kaip režisieriaus, darbą visiškai?

- Kovo 19 d. dar vaidinome Obeliuose „Demokratiją“. Ar toliau ją vaidinsime, ne vien nuo manęs priklausys. Rudenį vyks respublikinė apžiūra „Atspindžiai“, ar dalyvausim joje su „Demokratija“, kaip anksčiau buvo planuota, irgi kol kas neaišku. Nebent įsikurtų koks nepriklausomas teatras, ko labai tikiuosi. Na, o „Bunkerį“ galvoju pabaigti statyti savo ir aktorių iniciatyva, kaip laisvi kūrėjai.

- Ar planuojate atsisveikinimą su teatro kolektyvu?

- Aš nemėgstu atsisveikinimų, nes jie provokuoja sentimentus. Planuojama darbo Kultūros centre pabaiga – 2022 m. balandžio 4 d. Turiu įvairių planų ir visi jie bent kol kas susiję su Rokiškiu. Dar šį pavasarį mielai pakviesiu į pasisveikinimą, o ne atsisveikinimą – V. V. Landsbergio „Bunkerio“ premjerą. Kur ir kada tiksliai – pranešiu vėliau.

Pridedame ankstesniu pokalbiu "Rokiškio Sirenoje" su Eligijumi Daugnora