Trečias kartas – nemelavo: tarybos nariu išrinktas L. Magyla veiklų sūkuryje nespėja skaičiuoti lekiančių dienų (0)

Nuo balandžio 14 dienos, kai darbą pradėjo 2023-2027 metų kadencijos Rokiškio rajono vadovai ir taryba, „Rokiškio Sirena“ startavo rašinių ciklu, kuriame pristatomi naujos kadencijos Rokiškio rajono savivaldybės vadovai ir naujai išrinkti tarybos nariai. Nors daugelis jų rokiškėnams tikriausiai puikiai pažįstami, bet, tikimės, kad sužinosite ir tokių dalykų, kurių apie politikus ir naujokus taryboje galbūt visai ir nežinojote. Su jais kalbamės ne tik apie darbą ir tai, kas šiuos žmones atvedė bei laiko politikoje, bet ir šnekučiuojamės apie asmeninį gyvenimą, pomėgius ir kasdienybę. Tad kviečiame pažinti tuos, su kuriais, tikėtina, būsime artimiausius ketverius metus.

Kaip paaiškėjo, 34-erių Rokiškio rajono tarybos naujokui Laimiui Magylai skaičius 3 yra laimingas: trijų sūnų tėtis į rajono tarybos narių gretas pateko trečiuose rinkimuose. Apie ateinančius ketverius metus jaunas politikas kalba labai ramiai ir neslepia – visko išmanyti neįmanoma, tad kartais reikės pasikliauti daugiau įgūdžių ir žinių tam tikroje srityje turinčiais kolegomis.

– Esi didelės, net tris šalies rajonus prižiūrinčios AB „Kelių priežiūra“ rytų regiono, Rokiškio Kelių tarnybos viršininkas. Kiek metų skaičiuoji šiame, dar „senoviškai“ – viršininko – poste?

– Hmmm... pats gerai nepamenu. Turiu sveikinamą „Karjeros šuolis“, parašyta 2018 m., reiškia, 2018 m. tapau viršininku. Po senovei – viršininkas. Iš tikrųjų, tai jau reikia keisti šią lentelę... O šiaip, įmonėje dirbu nuo 2008 m. Pradėjau kaip kelio darbininkas, tada buvau brigadininkas, meistras ir darbų vadovas. Žinių apie darbą jau turiu nemažai. Jei būčiau policijos pareigūnas, nebedaug ir iki pensijos būtų. Pas mus, deja, dar tokių sąlygų nėra (juokiasi – aut. past.).

–Neretai ir sakoma, kad geriausias vadovas tas, kuris padirbėjo visose grandyse. Reiškia – pritari?

– Taip. Ir dabar, kai darbininkas man pasako, kad „Aš negaliu padaryti“, tai sorry, aš žinau ką gali, ir kiek gali padaryti per dieną, jei dirbi. Aišku, dabar jau viskas kitaip, nei tais metais, kai aš pradėjau. Keičiasi įmonė, nestovi vietoje technologijos. Vėlgi, aš žinau kaip dirbama minimaliomis sąlygomis, tad geromis sąlygomis padaryti galima dar daugiau.

– O kaip atsidūrei čia?

– Taip jau susiklostė, kad finansinė padėtis šeimoje nebuvo tokia, jog tėvai kur noriu, ten išleistų. Todėl ieškojau galimybių, leidžiančių po mokyklos studijuoti. Tuo metu ši įmonė gyvavo kaip VĮ „Panevėžio regiono keliai“ ir vykdė projektą: tam tikromis sąlygomis mokėjo už neakivaizdines studijas. Buvo privalu sudaryti trišalę sutartį (įmonė, aš ir universitetas), kurioje įsipareigojau baigti studijas ir dirbti už mano mokslus mokančioje įmonėje. Susidomėjau, nes mokykloje buvau tiksliukas, traukė inžinerija, sekėsi fizika, matematika. Todėl pasinaudojau galimybe ir stojau mokytis neakivaizdžiai Vilniaus Gedimino technikos universitete „Kelių ir geležinkelių inžineriją“. Penkerius metus mokiausi ir dirbau. Variantas buvo neblogas, o dar kai 2008 m. šalyje prasidėjo krizė, visi baiminosi netekti darbų, aš buvau ramus, nes turėjau sutartį ir atleisti manęs negalėjo. Na, gal kiek sunkoka buvo, kai reikėjo savaitę dirbti, o savaitgaliais važiuoti į paskaitas. O dar ir priėmimas labai staigus buvo – per tris dienas reikėjo sutvarkyti galybę dokumentų: pradėjau ir dirbti, ir studijuoti. Labai ačiū tuometiniam vadovui Stanislovui Dambrauskui, kuris padėjo greitai viską suderinti.

<...>

– Kaip įsivaizduoji darbą taryboje: bus sunku ar lengva? Nori nenori, ten vyrauja ne tik politiniai santykiai, bet netrūksta ir asmeniškumų... Prisiminus tam tikrus įvykius, ir paties santykiai su Antanu Vagoniu – ne šilčiausi.

–  Jau per pirmą komitetų posėdį pamačiau, kad opozicijoje bus dirbama principu „ant visų varyti“: geras klausimas ar blogas – bus blogai. Opozicija yra opozicija. Aš suprantu, kad kiekvienas turi turėti savo nuomonę, opozicija, gerai, gal kiek aštriau gali pasisakyti, oponuoti. Tikiu, kad turės jie ir gerų pastabų. Neprieštarauju. Bet kai klausimas visiškai aiškus, kam „lygioj vietoj“ kažkokio ieškoti... O su A. Vagoniu nebuvome draugai, kad asmeniškai būčiau susipykęs. Buvome vienoje partijoje, o paskui jis pasirinko kitą kelią ir tiek. Aš žinau tą vidinę virtuvę, žinau kas kaip buvo. Girdėjau kiekvieno pasakytus žodžius, dalyvavau partijos pasitarimuose, kai buvo siūloma ir norima daryti vienaip ar kitaip. Politika. Bet pasiliksiu sau. Aš manau, žmonės per šiuos rinkimus pasirinko.

– Koks paties politiko idealas?

– Jei šalies mastu, tai aš į tą socdemų pusę lenkiu vis tiek, Vilija Blinkevičiūtė. Ne kartą teko bendrauti, tai labai paprasta moteris, jos kalboje nebus lozungų, viskas dėstoma aiškiai ir paprastai. Iš mūsiškių man imponuoja Vytautas Saulis: visada paprastas, žmogiškas, bendraujantis, nuoširdžiai besidomintis tavimi.  

Visą straipsnį skaitykite penktadienio, gegužės 5 d., numeryje.