Tėvo imperiją perėmė be diskusijų: ir tėčiui, ir man buvo aišku, kad toliau verslui vadovausiu aš (14)

Mūsų šalyje nėra daug verslo iš kartos į kartą pavyzdžių. Viešojoje erdvėje yra mažai realių istorijų apie vaikus, perėmusius tėvų verslus, todėl žmonių vaizduotėje tokia šeima visada yra apipinama paslaptimis. Ką iš tikrųjų jaučia vaikas, perimdamas verslo vairą, ir kokie iššūkiai jį lydi?

Lietuvoje verslo perleidimo tradicija dar jauna

„Būtent dabar yra tas laikas, kai nepriklausomybės atgavimo metu sukurtuose šeimos versluose vyksta verslų perdavimas antrajai kartai“, – kodėl Lietuvoje yra mažai verslo iš kartos į kartą pavyzdžių, aiškina Vilniaus universiteto (VU) Verslo mokyklos vadovė dr. Birutė Miškinienė.

Dėl to, kad šeimos verslas Lietuvoje dar nėra dažnas, veiklos perleidimo procesas, pasak B. Miškinienės, dažnai yra sudėtingas ir kupinas įvairiausių nesusipratimų.

„Pirmoji karta teigia, kad jie nori perduoti verslą savo vaikams, tačiau pastarieji jo neperima, ir tada sako, kad niekas jiems to verslo neperduoda. Vilniaus universiteto Verslo mokykla jau ketverius metus organizuoja iniciatyvą „Versli šeima“ ir jos metu girdėjome tikrai daug įvairių šeimos verslo perdavimo istorijų. Manau, jog ateityje šeimos verslo perdavimo klausimas pasidarys dar aktualesnis, nes kuriasi vis daugiau naujų šeimos verslų“, – pasakoja VU Verslo mokyklos vadovė.

Dr. B. Miškinienė pasakoja, kad kai kuriose šalyse, tokiose kaip Italija, Graikija, Vokietija, Jungtinės Amerikos Valstijos, šeimos verslai yra perduodami iš kartos į kartą šimtmečiais. Šeimos verslų tradicijos ten yra gilios ir dažnai ten net nekyla klausimas, ar vaikai perims verslą, nes tai – savaime suprantama.

„Pavyzdžiui, giminystės saitais susietų žmonių valdomi verslai sudaro 80 proc. visų įmonių Graikijoje, 85 proc. Ispanijoje, o Lietuvoje, paskutiniais „European Family Business“ duomenimis, tokių verslų dalis siekia 38 proc. Deja, ir šie duomenys yra pakankamai seni“, – statistiką vardija pašnekovė.

Tiesa, Lietuvoje dar nėra atlikta specialių tyrimų ir apie tai, kaip vaikai jaučiasi perėmę verslus iš savo tėvų.

„Žinoma, vaikai prisiima daug atsakomybės ir dėl to gali jausti spaudimą, jog tą verslą valdytų ir augintų ne prasčiau nei tėvai, nenuviltų darbuotojų, partnerių, klientų“, – pabrėžia B. Miškinienė. Tačiau vaikams, kurie perima verslą iš tėvų, tenka užduotis išlaikyti balansą tarp tradicijų ir naujo, šiuolaikiško požiūrio, inovacijų. Verslo mokyklos vadovė dr. B. Miškinienė pasakoja turinti studentų, kurie planuoja perimti tėvų verslus, ir jau dabar imasi iniciatyvos „įpūsti naujų vėjų“.

„Su puikiomis anglų kalbos žiniomis pradeda aktyvų eksportą, sukuria naują nišą, pereina į skaitmeninę erdvę ir t.t. Todėl jeigu atėjusi naujoji karta turi savo idėjų ir viziją, link kur gali eiti tėvų sukurtas ir išvystytas verslas, jų gali laukti dar didesnė sėkmė. Čia didelį vaidmenį vaidina X,Y,Z kartos ir jų požiūriai“, – tikina pašnekovė.

Kad perims tėvo verslą, buvo aišku seniai

Tikėtina, kad verslų iš kartos į kartą tik daugės, bet šiuo metu turime vos kelis pavyzdžius, kai verslo vairas perimtas iš tėvų. Vienas jų – Dalius Trumpa, AB „Rokiškio sūris“ vadovas. Kaip pasakoja pats D. Trumpa, konkretaus pokalbio su tėčiu apie tai, kad būtent jis stos už bendrovės vairo, niekada nebuvo, tačiau dar 2006 metais Antano Trumpos sūnus D. Trumpa stojo už bendrovės „Rokiškio pienas“ vairo, o nuo 2017 metų vadovauja visai AB „Rokiškio sūris“.

„Jau labai seniai, dar nekalbant apie verslo perėmimą, susiklostė taip, kad ir man, ir tėčiui buvo aišku, kad po jo bendrovei vadovausiu aš. <...> Aiškaus susėdimo, pasitarimo nebuvo. Tiesiog taip išėjo natūraliai. <...> 2006 metais po vieno posėdžio visai neplanuotai tėtis pasakė, kad nuo pirmadienio pradėsiu vadovauti vienam iš bendrovės padalinių AB „Rokiškio pienas“. <...> O 2017 metais, kai tėtis išėjo į pensiją, pradėjau vadovauti visai įmonei“, – prisimena pašnekovas.

Tiesa, pasak D. Trumpos, aktyviai bendrovės veikloje jis dalyvavęs jau nuo 1990-ųjų, todėl, kaip jis pats sako, 2006 metais atėjo laikas pradėti mokytis ir vadovo kompetencijų, vadovaujant Ukmergėje ir Utenoje esančioms vietinės produkcijos gamybos padalinio gamykloms.

Jeigu vaikai mokyklose svajoja tapti kosmonautais, tai, anot D. Trumpos, jis visada žinojęs, kad nori įgyti tokį patį amatą, kokį turėjo jo tėtis.

„Aš mokykloje, 6 ar 7 klasėj, jau žinojau, kad noriu tapti inžinieriumi-mechaniku, kaip ir mano tėtis, dėdė. Žinojau, net kokiu inžinieriumi maisto pramonėje noriu būti. Specialybė vadinosi „Mašinos ir aparatai“, tai man niekada nebuvo dvejonių, kuriuo keliu sukti. Po to susidėjo ir taip, kad fizika, matematika, chemija gerai sekėsi, kitaip nei lietuvių kalba. Žinoma, apie verslą negalvojau, tai buvo sovietmetis, norėjau tiesiog tokios specialybės. O ir tėtis visada sakė, kad inžinierius-mechanikas yra labai gera specialybė“, – pasakoja D. Trumpa.

Nejauti, kad esi pasiruošęs

Nors, pasak D. Trumpos, didžiulės bendrovės valdymui jis ruošėsi jau nuo 2006 metų, kai ateina metas perimti verslo vairą, nesijauti tinkamai pasiruošęs ant pečių užgulančiai atsakomybei.

„Atsakomybę jauti labai didelę. Kai tėtis išėjo į pensiją, aš pradėjau vadovauti. Aišku, prieš tai ilgai ruošiausi, vadovavau įmonei, kurios apyvarta yra dešimtys milijonų eurų. Tačiau visuomet jaučiau, kad iškilus sunkiems klausimams, tėtis priims sprendimą. Todėl yra labai didelis skirtumais, kai žinai, kad už tavęs dar yra žmogus, kuris gali nuspręsti, ir kai žinai, kad tavo sprendimas yra paskutinis“, – apie atsakomybės jausmą perėmus tėvo verslą pasakoja D. Trumpa.

AB „Rokiškio sūris“ vadovas tęsia, kad 2017 metais pradėjus vadovauti visai bendrovei jis ne kartą klausęs savo tėčio patarimo priimant tam tikrus sprendimus, tačiau visuomet sulaukdavęs paskatinimo elgtis taip, kaip jam pačiam atrodo geriausia.

„Vadovauti tik padaliniui buvo lengviau nei dabar, nes visada buvo pozicija, kurios sprendimai buvo galutiniai“, – sako D. Trumpa.

Pašnekovas juokauja, kad, visa laimė, perėmus visos įmonės vairą, jam neteko pakeisti kabineto ir darbinės aplinkos, tačiau suvokimas, kad dabar jis vadovausiąs didžiulę apyvartą generuojančiai bendrovei, atėjo toli gražu ne pirmąją naujų pareigų dieną.

„Pirmosiomis dienomis iš tikrųjų jaučiau nuostabą. Kad ir kiek tam ruoštumeis, ko gero, vis tiek nesijausi pasirengęs. Todėl teko susiimti, pagalvoti, priprasti ir daryti, kas priklauso – vadovauti bendrovei“, – prisimena D. Trumpa.

Keisti bendrovės nebūtina

Kalbant apie bendroves, kurių valdymas eina iš kartos į kartą, kyla klausimas, kiek keičiama verslo kryptis, pasikeitus vadovui. D. Trumpa sako, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas ir kiekvienas verslininkas turi skirtingą požiūrį į verslą.

„Kiekvienas žmogus yra skirtingas, net jei tai yra tėvas ir sūnus. Skiriasi požiūris į daugelį dalykų, tai turbūt tėvas ir suteikė galimybę man vadovauti AB „Rokiškio pieno“ padaliniui, kad galėčiau įgyvendinti tam tikrus sumanymus. Ir aš tėčiui esu labai dėkingas už tai, kad jis sugebėjo deleguoti atsakomybes ir suteikdavo įgalinimų. Jis labai retai koreguodavo sprendimus ne tik mano, bet ir kitų, dar 6 įvairių padalinių direktorių“, – pasakoja D. Trumpa ir priduria, kad nors šiandien jis ir priima kitokius sprendimus nei galbūt priimtų jo tėtis, tačiau visuomet prisimena, kad AB „Rokiškio sūris“ yra sėkminga, daug negandų išgyvenusi bendrovė, todėl išlaikyti tradicijas reikia ir nebūtina visiškai keisti bendrovės krypties.

Be to, kaip pabrėžia pašnekovas, bendrovėje susiformavusi tradicija jausti socialinę atsakomybę dėl savo darbuotojų. D. Trumpa tikina, kad bendrovei labai svarbu, kaip darbuotojai jaučiasi darbo aplinkoje.

Mes daug dėmesio skyrėme ir skiriame darbuotojams. Jeigu žmogui bus nemalonu būti įmonėje, tai jis negalės dirbti efektyviai, darys klaidų ir pan. Todėl mes visą laiką tą suprasdavome ir stengėmės rūpintis darbuotojų gerove, jų darbo sąlygomis. Į šventes įtraukiame ir darbuotojų šeimas, kiek leidžia finansinė situacija“, – tikina pašnekovas.

Paklaustas, kam pats planuoja perleisti įmonės vairą, D. Trumpa sako, kad viliasi, jog vieną dieną jo vaikai pareikš norą dirbti sūrinėje.

„Aš viliuosi, kad kas nors iš mano vaikų panorės, ryšis dirbti sūrinėje ir neabejoju, kad jiems tai pavyktų. Klausimas yra tik dėl jų noro. Nes problema yra ne verslas ar jo pobūdis, o tai, kad verslas yra regione. Man Rokiškis kol kas yra mielesnis nei jiems, bet manau, kad jiems bręstant, besimokant jie taip pat supras, kad ne tik didmiesčiuose yra gera gyventi“, – savo D. Trumpa.