Valdžios galia mažina empatiją? (1)

Dar XIX a. britų istorikas, politikas ir rašytojas Lordas Aktonas anglikonų vyskupui parašė, kad „galia turi tendenciją gadinti, o absoliuti galia gadina absoliučiai; didūs žmonės dažniausiai visada yra blogi žmonės“. Atrodo, tokių ir panašių įžvalgų apie savo vadovus turi ir bankų darbuotojai iš dangoraižių, ir žemės artojai iš kaimo glūdumų. Ech, ką jie supranta, – galima numoti ranka, neva juos tiesiog pavydas graužia. Vis dėlto moksliniai tyrimai rodo, kad galia keičia smegenis ir sumažina arba visai atima galimybę suprasti kitus. Tiesa, Lietuvoje apie šiuos mokslinius tyrimus girdėjusiųjų specialistų rasti nepavyko.

Prarandamas svarbus sugebėjimas

Junginėse Amerikos Valstijose leidžiamo žurnalo „The Atlantic“ autorius Jerry Useem straipsnyje „Galia pažeidžia smegenis“ (Power Causes Brain Damage) nagrinėja įvairius tyrimus, kurie parodo, kaip įtaka ir galia veikia žmonių elgesį ir net jų smegenis.

Vienas iš J. Useem pateikiamų pavyzdžių yra Kalifornijos Berklio universiteto psichologijos profesoriaus Dacherio Keltnerio du dešimtmečius trukę elgesio tyrimai. D. Keltneris priėjo prie išvados, kad subjektai, kuriuos veikia galia, ima elgtis taip, kaip žmonės, patyrę smegenų pažeidimą. Jie tampa impulsyvesni, mažiau bijo rizikuoti, o svarbiausia – tampa mažiau nuovokūs bandydami pažvelgti iš kitų žmonių požiūrio taško. D. Keltneris tai pavadino „galios paradoksu“. Tai reiškia, kad įgiję galios, prarandame kai kuriuos sugebėjimus, kurie ir padėjo pasiekti galią.

Dažniausiai žmonės nejučia atkartoja savo viršininkų veido išraiškas, kūno kalbą, jaučia įtampą, kai ją jaučia kiti, juokiasi, kai juokiasi kiti. Toks atspindėjimas sutampa su jausmais, kuriuos žmogus mato kitame žmoguje. Anot D. Keltnerio, galingieji liaujasi mėgdžioję kitus, o tai sukelia „empatijos deficitą“.

Šių sugebėjimų praradimas iliustruotas ir 2006 m. Adam D. Galinsky, Joe C. Magee, M. Ena Inesi ir Deborah Gruenfeld atliktu tyrimu. Šie mokslininkai tyrinėjo, kaip galia veikia sugebėjimą pažvelgti iš kito perspektyvos. Išvada – galia sumažina gebėjimą suprasti, kaip kiti situaciją mato, ką apie ją mano ir kaip jaučiasi.

Šie tyrėjai atliko eksperimentą. Jo dalyviai buvo paprašyti nupiešti raidę „E“ ant savo kaktos taip, kad sėdintysis priešais matytų jam teisinga puse nupieštą „E“. Pabandykite tai padaryti. A. Galinsky ir jo kolegos aiškina, kad tie, kurie jaučiasi įtakingi, tris kartus dažniau nupiešia „E“ tinkama puse tik sau. Aišku, galima ginčytis, kad tai parodo tik erdvinę žmogaus orientaciją. Bet tyrėjai šio eksperimento rezultatus gretino ir su kitais bandymais. Jų rezultatai parodė, kad įtakingi žmonės blogiau supranta, ką jaučia nupiešti personažai, arba spėdami, kaip kolega supras pastabą. Tyrėjai tikisi, kad jų tyrimas padės lyderiams tapti socialiai atsakingesniems.

Tačiau empatijos deficitas yra ne tik elgesio sutrikimas. Kai matome kitą ką nors darant, įsijungia dalis smegenų, kurią panaudotume tam, kad atliktume tą patį veiksmą. Neurologijos mokslininkas Sukhvinder Obhi atliko eksperimentus pasinaudodamas transkranijine magnetine stimuliacija ir pastebėjo, kad galia paveikia smegenis.

Jis atliko eksperimentą, per kurį žmonėms rodytas kamuoliuką spaudančio žmogaus įrašas. Įtakingų postų neužimančių žmonių neuronų jungtys dirbo taip it spaustų kamuoliuką. Turinčių galios žmonių neuronai taip veikė rečiau.

Ar viskas prarasta?

Anot J. Useem, galima guostis, kad toks empatijos praradimas padeda smegenims nufiltruoti tam tikrais atvejais šalutinę informaciją, pavyzdžiui, tokią kaip žmonių jausmai, orientuotis tik į rezultatus. Kai kuriose situacijose tai gali padidinti veiklos efektyvumą. Kita vertus, įvairios istorijos rodo, kad puikybė gali tapti ir labai neproduktyvi.

Gal galingieji, žinodami, kad turi grėsmę prarasti empatiją, gali sąmoningai įveikti šį negalavimą? S. Obhi bandė išsiaiškinti ir tai. Tyrimo subjektams buvo pasakyta, ką reikia stebėti ir sąmoningai stengtis paveikti savo atsaką į tai. Rezultatas – pastangos nepadėjo. Pasirodo, net suprasdami, kad netenka gebėjimo įsijausti į kito kailį, tiriamieji nelabai ką tegali pakeisti.

Viename iš pasaulyje dažniausiai cituojamų finansų tematikos akademinių žurnalų „Journal of Finance“ išspausdinta studija atskleidė, kad vadovai, kurie vaikystėje išgyveno stichinę nelaimę, vėliau mažiau rizikavo nei vadovai, nepatyrę tokių kataklizmų. Kita vertus, tie vadovai, kurie išgyveno stichinę nelaimę, bet dėl to nepatyrė jokių problemų, rizikuoti yra linkę dar labiau.

Vis dėlto tornadai, vulkanai ir cunamiai nėra vienintelės puikybę silpninančios jėgos.

Norintiems išvengti neigiamo galios poveikio, mokslininkai gali patarti nebent liautis jaustis galingam, nes galios pojūtis vis tiek darys įtaką smegenims. Jeigu esate įtakingas žmogus, D. Keltneris pataria kuo dažniau sau priminti ir detaliai išjausti laikus ir akimirkas, kai nesijautėte įtakingas – tada „smegenys vėl ims bendrauti su realybe“.

Apsisaugoti nuo puikybės gali padėti ir kasdieniai įsipareigojimai, artimųjų priminimas, kad būtina likti ant žemės.

Kas tas hubris?

Lordas Davidas Owenas – britų neurologas, tapęs parlamentaru, 2008 m išleistoje knygoje „Ligoje ir valdžioje tiria įvairias negandas, kurios paveikė britų ministrus pirmininkus ir Amerikos prezidentus, vadovavusius šaliai nuo 1900 m. Pavyzdžiui, Woodrow Wilsonas kentėjo nuo infarkto, o Anthony Edenas – nuo priklausomybių. Bent keturi prezidentai kentėjo nuo sutrikimo, kuris, pagal straipsnį „The Atlantic“, medicinos literatūroje neįvardijamas, bet Owenas mano, kad turėtų toks būti.

„Hubris syndrome“ – taip anglų kalba D. Owenas kartu su kolega Jonathan Davidson pavadino šį sutrikimą. Žodynuose žodis „hubris“ į lietuvių kalbą verčiamas kaip puikybė. Tačiau internetu pasiekiamuose šaltiniuose lietuvių kalba informacijos apie jį nepavyko rasti. Todėl toliau jį vadinsiu hubrio sindromu.

2009 m. žurnale „Brain“ publikuotame straipsnyje šis sindromas apibūdinamas kaip sutrikimas, atsirandantis dėl keletą metų lydėjusios sėkmės pasiektos įtakos ar galios. D. Owenas šį sutrikimą „diagnozuoja“ pagal keturiolika požymių, iš kurių pastebimiausi yra panieka kitiems, kontaktų su realybe praradimas, neramūs ar neapdairūs veiksmai ir pasireiškianti nekompetencija.

D. Owenas jau keletą metų prie hubrio sindromo tyrimų kviečia prisijungti medikų bendruomenę, verslininkus. Šiemet Didžiosios Britanijos Karališkoji medicinos draugija tapo „Dedalo Fondo“, D. Oweno įkurtos organizacijos hubrio tyrimams ir prevencijai, rengiamos konferencijos partneriais.

Konferencijoje D. Owenas žurnalistui J. Useemui pripažino, kad ir pats kenčia nuo hubrio sindromo. Jis pasakojo, kad savo smegenis nuo sindromo sukeltų pažeidimų saugo vis apgalvodamas savo gyvenimo epizodus prieš šlovę, žiūrėdamas dokumentinius filmus apie paprastus žmones.

Vis dėlto J. Useemui atrodo, kad geriausiai D. Oweną apsaugo nusivylimai ir nesėkmės, mat mokslininkas žurnalistui prisipažino, kad nei verslo atstovai, nei verslo mokyklos vis nenori prisidėti prie hubrio sindromo tyrinėjimų.

Lietuvoje – ignoruojama tema

D. Owenas dar labiau nuo smegenų pažeidimų apsisaugotų, sužinojęs, kad Lietuvoje apie hubrio sindromą ir apskritai apie puikybės žalą profesionalai nelabai ką žino.

Žurnalistė kreipėsi į šešis psichologus, iš kurių trys specializuojasi organizacijų psichologijoje, trylika politikų (aukštas pareigas užimančių ministrų, trijų miestų merų, Seimo narių, vieną europarlamentarą), tris populiarius visuomenininkus, turinčius įtakos žmonių nuomonėms, tris didelių šalies ligoninių vadovus.

Iš jų atsiliepė tik mažuma: kiti nerado tam laiko, nieko nežinojo arba pasididžiavo (hubrio sindromas?) ir visai nieko neatsakė.

Į klausimus apie puikybės žalą sureagavo tik keturi psichologai: du sakė neturį ką pakomentuoti, nieko nežiną apie puikybės įtaką; dvi psichologės išsakė savo nuomonę. Iš visų politikų atsiliepė tik trijų atstovai, teigdami, kad jų vadovai į pateiktus klausimus neatsakinės. Neatsiliepė nė vienas Seimo narys, o iš visuomenininkų atsiliepė tik vienas, kaip ir iš ligoninių vadovų – tik vienas.