Antroji šv. Kalėdų diena – apie netobulumo prasmę ir buvimo kartu dovaną (video) (0)

Antrąją šv. Kalėdų dieną Juodupės Švč. Aušros vartų Dievo Motinos parapijos tikintieji turėjo kelias progas pasidžiaugti: ne tik švęsti antrąją šv. Kalėdų dieną, bet ir pasveikinti su jubiliejumi savo kleboną kunigą Aivarą Kecorių.  Tikintieji džiaugėsi jo nuveiktais darbais ir sielovadoje, ir telkiant parapiją, bendruomenę.

Kalėdos – ne tik graži idealo istorija

Kaip ir pernai, antrąją šv. Kalėdų dieną „Rokiškio Sirena“ šv. Mišių tiesioginei transliacijai vyko į Juodupės Švč. Aušros vartų Dievo Motinos bažnyčią. Kaip ir pernai, čia prie altoriaus įrengta Prakartėlė, papuošta kalėdinė eglutė. Tačiau skirtumai nuo pernykščių pamaldų – akivaizdūs. Esminis skirtumas – tikintieji. Pernai šv. Kalėdas dėl karantino ribojimų sutikome faktiškai tuščioje bažnyčioje. Šiemet gi tikintieji į pamaldas rinkosi gausiai. Ir dalyvauti šv. Mišiose, ir pasveikinti savo mylimą dvasininką su 40-uoju gimtadieniu.

Kunigas A. Kecoriuss savo pamoksle priminė, kad šv. Kalėdos – tai ne tik graži istorija vaikams, ne tik prakartėlė, kurioje Jėzus guli ant šienelio. Jau antrąją Kalėdų dieną Bažnyčia mini ir pirmąjį kankinį, diakoną šv. Steponą, kuris dėl to, jog mokė tikėjimo, buvo užmėtytas akmenimis. Kuo šios dvi dienos siejasi tarpusavyje? Negalima atsieti Dievo įsikūnijimą, tapimą žmogumi, ir Kryžiaus, Prisikėlimo. Išgyvenę Jėzaus gimimo iškilmę, kviečiami nepasilikti infantiliškame santykyje su Dievu, o augti, pažinti jį, suprasti, kad jis ateina konkretiems uždaviniams. „Dievas prisiima žmogiškąją prigimtį, kurią pašventins, kurią išaukštins kančios, mirties ir Prisikėlimo kelyje“, – akcentavo dvasininkas. Jis pabrėžė, kad taip Dievas išvadavo žmogų iš nuodėmės, kančių, ir kasdienybė jau dabar gali būti kitokia. Kad ir Kalėdos, ir Velykos kviečia kiekvieną augimui, kelionei.

Kunigas A. Kecorius savo pamoksle apmąstė Evangelijos pagal šv. Luką skaitinį. Jame pasakojama, apie tai, kas ir tada, ir dabar laikoma kiekvienos šeimos, auginančios vaikus, baisiausiu košmaru: dvylikametis Jėzus, kai jo šeima grįžo iš po Velykų švenčių Jeruzalėje, atsiskyrė nuo saviškių. Šventoji šeima manė, kad jis – keliautojų minioje su pažįstamais, todėl pasigedo jo tik nuėję dienos kelią. Deja, keliautojų minioje Jėzaus nebuvo. Po trijų dienų paieškų Marija ir Juozapas jį rado Jeruzalės šventykloje, klausinėjantį rašto aiškintojų ir patį atsakinėjantį į jų klausimus. Galima tik įsivaizduoti, ką išgyveno paauglio beieškantys tėvai. Šis pasakojimas, pasak dvasininko, atskleidžia, kad mūsų įsivaizdavimu ir šventoji šeima nebuvo tobula. Ir kad šventumas nėra lygus tobulumui, idealumui. O jo besiekdami, kartais pamirštame apie šventumą. Pašaukimas būti panašiais į Dievą, pagal jo paveikslą, primena, kad ne tobulumo esame pakviesti siekti o šventumo. Kuris ir yra panašumas į Dievą. Ir jo siekiant mokėti pamatyti, įvardinti, kai reikia ir atsiprašyti, ir atleisti, eiti pirmyn.

Ir šventoji šeima užuot barę, kaltinę, kodėl tu toks ar anoks, šventykloje klausia: „Vaikeli, kam tu mums taip padarei?“ Neužgaulioja, nekaltina, o pagarbiai, gražiai ieško sprendimo, nebaudžia, nestato į kampą. Šiuo pavyzdžiu šventoji šeima rodo, kad kiekvienas esame pakviesti augti, įsiklaustyti, žengti savo gyvenimo keliu, išgirdus Dievo valią. Ir Prakartėlė, ir Kryžius yra lūžio taškai. Dvasininkas kvietė kelionei kartu su Užgimusiuoju kelionei savo namuose, darbuose, šeimose, nebijoti kančios, žvelgiant ir į Užgimusį, ir į Prisikėlusį Viešpatį, kviečiantį pergalei prieš mirti, kviečiantį vilčiai.

Sveikino savo dvasininką

Po šv. Mišių juodupėnai tikintieji neskubėjo skirstytis namo. Netgi pernai, kai šv. Mišios bažnyčioje buvo aukojamos be tikinčiųjų, jie prie bažnyčios laukė pasveikinti kunigą A. Kecorių su gimtadieniu. O šiemet jie nė už ką neketino praleisti dvasininko jubiliejaus. Įvairių parapijų bendruomenių žmonės pirmausia dėkojo kunigui už jo veiklumą. Nors A. Kecorius Juodupės, Lukštų ir Onuškio parapijoms vadovauja ketverius metus, per tokį neilgą laikotarpį sugebėjo nuveikti išties daug. Ir telkdamas parapijų žmones, ir rūpindamasis jų sielovada, ir aktyviai prisidėdamas prie Juodupės, Onuškio, Lukštų kultūrinio, visuomeninio gyvenimo, atnešdamas naujas prasmingas tradicijas. Juodupės bendruomenės žmonės ne kartą pabrėžė dvasininko indėlį ir rūpestį miesteliu bei jo žmonėmis, idėjas, iniciatyvas. Todėl nenuostabu, kad sveikinti kunigo susirinko pilna bažnyčia.

Dėkodamas už sveikinimus ir palinkėjimus, kunigas A. Kecorius prasitarė, kad jis labiau kasdienos ir darbų žmogus, o iškilmės jam – išbandymas. Jis kvietė žmones ir toliau drąsiai ateiti į bažnyčią, bendrauti, tartis dėl savo rūpesčių ir džiaugtis sėkmingais darbais.