Neatrasta laisvės kovų istorija, arba ko ieškota Skaistės ežero pakrantėje (II) (0)

Tęsiame pasakojimą (https://rokiskiosirena.lt/naujiena/kultura/neatrasta-laisves-kovu-istorija-arba-ko-ieskota-skaistes-ezero-pakranteje-i-video) apie tai, kokias paslaptis saugojo Skaistės ežeras ir jo pakrantės. Primename, kad vasario 26-ąją dieną bus minimos Vytauto apygardos, Šarūno rinktinės Antano Bliekos partizanų būrio žūties Zabločiaus dvare 75-osios metinės. Renginių pradžia – 10 val. Čedasų bažnyčioje, kur bus aukojamos šv. Mišios už žuvusius Laisvės kovotojus. Tačiau jų kapai kol kas dar lieka nežinomi: pirmasis žingsnis jų ieškant – ekspedicija Skaistės ežero pakrantėmis.

Įtariama, bet nežinoma tiksliai
Praėjusiame straipsnyje pasakojome, kokiomis aplinkybėmis Zabločiaus dvarelyje slėptuvėje užklupti po didvyriškos kovos žuvo keturi laisvės kovotojai: Vytauto apygardos Šarūno rinktinės partizanai: Vladislovas Zemlickas (gim. 1919 m.), Petras Lauška (gim. 1920 m.) bei grupių vadai – Liudvikas Mikšys (gim. 1926 m.) ir Vilgelmas Milaknis (gim. 1916 m.). Kadangi tvyrojo žiemiški orai, buvo gilus pašalas, stribai tiesiog tingėjo kasti duobes išniekintiems laisvės kovotojų palaikams. Juos, kaip pasakojo liudininkai, surišo draugėn ir įmetė į Skaistės ežero eketę. Tačiau pavasarį ežeras išdavė savo kraupią paslaptį. Kol dar yra gyvų liudininkų, bent iš kitų pasakojimų prisimenančių, kur galėjo būti palaidoti laisvės kovotojai, istorijos entuziastai ir patriotai – Zabločiaus dvarelyje partizanus slėpusių Emilijos ir Konstantino Zaborskų anūkė Vilija Zaborskė, Rokiškio krašto garbės pilietis Algis Narutis, LGGTC istorinių tyrimų programos skyriaus vyriausiasis istorikas Gintaras Vaičiūnas, rajono tarybos nariai istorikai Valius Kazlauskas, Dijana Meškauskienė, Egidijus Vilimas, partizanų vado Antano Bliekos sūnus Izidorius, Konstantinavos krašto šviesuolės, kiti istorijai neabejingi žmonės susirinko kelionei Skaistės ežero pakrantėmis, įvertinti, kokios galimybės yra rasti žuvusių laisvės kovotojų kapus.

Nešventintoje žemėje
1947-ųjų pavasarį, nutirpus ledui, ežeras atidavė savo kraupią paslaptį. Ar stribai netinkamai surišo partizanų kūnus, ar nepakankamai pakabino svorio, kas dabar bepasakys. Tačiau keturi laisvės kovotojų kūnai išplaukė skirtingu metu ir skirtingose vietose.
Pirmoji ekspedicijos stotelė – mažos kaimo kapinaitės prie pat Konstantinavos. Jos senos, paminklai sudūlėję, naujų palaidojimų, akivaizdu, kad nėra jau porą dešimčių metų. Taigi, tikimybės, kad ant laisvės kovotojo kapo bus palaidotas kažkas kitas, nėra. Todėl ir rasti nebus sudėtinga. Kol kas žinoma tiek: laisvės kovotojas palaidotas paslapčia, nešventintoje žemėje, kuri paprastai skirta savižudžiams ir nekrikštytiems ar tikėjimo atsisakiusiems žmonėms. Kodėl čia? Atsakymas labai paprastas – mažesnė tikimybė, kad okupantai suuos. Nes atvirose kapinėse naujas kapas sukeltų daug bereikalingų klausimų. O krūmais apaugusiame kapinių pakraštyje jį būtų kur kas sunkiau pastebėti.
V. Zaborskė su Konstantinavos bendruomenės šviesuolėmis diskutavo, ar negalėjo būti kapas pažymėtas parapijos knygose. Mat tuo metu dar kapinėse esančius palaidojimus fiksavo ir Katalikų bažnyčios parapijų klebonai. O šio krašto parapijų metrikų knygos yra išlikusios. Tačiau klausimas, ar dvasininkai, kuriuos irgi sekė budri NKVD akis, būtų palikę tokius pėdsakus apie paramą „banditams“. Tai reikia patikrinti.

Netgi žino ir medį
Kita stotelė – mažas upeliukas, įtekantis į Skaistės ežerą. Čia gimtosios A. Naručio vietos, o upeliūkštyje vaikai gaudydavo lydekas. Sklido kalbos, kad šalia ežero esantis gražus beržynėlis taip pat saugo savo paslaptį. Jis priglaudė du laisvės kovotojų kūnus. V. Kazlauskas pasidalino pasakojimu, kad, žmonėms pastebėjus išplaukusius kūnus, patyliukais prie ežero atvyko ir žuvusiųjų giminės. Vienas iš čia palaidotųjų galėjo būti Vladislovas Zemlickas. Pasakojama, kad jo kūną atpažino sesuo. Pagal vilkėtą megztinį. Beržynėlis nedidukas, jame nesunku archeologams būtų rasti palaidojimus.
Jau rengiant šį straipsnį pasiekė dar viena gera žinia. Atsišaukė žmogus, galimai žinantis tikslesnę palaidojimo vietą. Tai 1941-aisiais gimęs Balys Klimas. Pasak V. Kazlausko, jis sakė netgi žinąs, po kuriuo medžiu gali būti partizanų kapas.

Išdavė arkliai
Trečioji ekspedicijos stotelė – atoki kaimo sodyba Skaistės pakrantėje. Čia pievas juosia nedidelis miškelis. O patogus priėjimas prie Skaistės ežero buvo pamėgtas to kaimo vyrų ir jaunuolių: jie čia gindavo arklius naktigonėn, girdydavo ir maudydavo ežere. Tačiau arklys yra labai švarus gyvūnas ir jei tik vanduo yra kuo nors užterštas, jis jo negeria. Taigi vyrai pastebėjo, kad vedami pagirdyti arkliai nebebrenda į ežerą. Įtarta, kad pakrantės melduose gali būti kažkas įstrigęs: žmogaus ar žvėries kūnas. Ir nuojauta neapgavo: į tą vietą ežero bangų buvo atplukdytas ketvirtasis žuvęs laisvės kovotojas. Vietos gyventojai jį paslapčia palaidojo miške, ant kalvelės. Kur ji, sunku dabar pasakyti. Tik šiame krašte augę vaikai, dabar jau garbaus amžiaus senoliai, prisimena, kad tėvai drausdavę čia rinkti uogas. Toks draudimas pagal tradicijas taikomas tik vienu atveju: negalima rinkti uogų, grybų, vaismedžių vaisių nuo kapinių.

Ketina įamžinti atminimą
Ten, Skaistės ežero pakrantėje, Izidorius Blieka šiek tiek papasakojo apie savo tėvą, partizanų vadą Antaną Blieką ir jo būrio vyrus. Jau garbaus amžiaus sulaukęs patriotas, pats buvęs kariu savanoriu, atvirai kalbėjo, kokie reikalavimai buvo keliami laisvės kovotojams. Ne vadų. Šeimos narių. „Mano senelis, mamos tėvas, žentui Antanui kalbėjo: būk visiems žmonėms teisingas. Dieve sergėk, neliesk ir neskriausk žydų. Jei ką nors jiems padarysi, tu man – nebe žentas“, – pasakojo ponas Izidorius. Jo šeimą skaudžiai palietė sovietinis saugumas. Žuvo tėtis, kankinami buvo ir seneliai, teta. Kuri turėjo puikų balsą, mecosopraną. Ir kai ji sušukdavo kankinama, net budeliai bijojo, kaip garsiai ir toli tas balsas sklisdavo… 

Ponas Izidorius turi didžiulę svajonę – pastatyti obeliską žuvusiems laisvės kovotojams. Jis su labai nuoširdžiu džiaugsmu sutiko ekspedicijos idėją – iki tol plačiau ištyrinėti buvo Obelių krašto laisvės kovotojų žygiai, o dabar, tikimasi, ateities kartoms papasakoti ir platesnę Panemunio, Pandėlio, Konstantinavos, Čedasų krašto laisvės kovotojų istoriją. 

Dar viena džiugi žinia – rengiant straipsnį spaudai, sužinojome, kad atsišaukė ir dar vieno žuvusio partizano, Vilgelmo Milaknio artimieji.
Istorikai kviečia turinčius bet kokios informacijos apie šiuos žuvusius partizanus, kreiptis arba į Obelių laisvės kovų istorijos muziejų, arba į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Paieškų ir identifikavimo skyrių telefonais: 8-646-49707, 8-612-60604.

Šio tyrimų centro vyriausiasis specialistas G. Vaičiūnas, apibendrindamas ekspedicijos atradimus, sakė, kad perspektyvos pradėti tyrimą yra neblogos. Tačiau iki pradedant naujausiomis technologijomis grįstą palaikų paiešką, reiks atlikti daug namų darbų: surinkti archyvuose visą įmanomą medžiagą, išnagrinėti ją, rasti kuo daugiau žmonių, prisimenančių Zabločiaus dvarelio tragediją.