NUOMONĖ. Debatuose lygiosios, rinkimuose jų nebus (0)

Pirmieji šių metų savivaldybių rinkimų debatai Rokiškyje įvyko. Regis, internetuose, o ypač socialiniuose tinkluose, jie buvo karštesni negu salėje, būta net atsiprašymo reikalavimų ir pan., bet šiuokart norėtųsi ne apie tai, kas ir ką pasakė, kas teisus, kas neteisus, o apie tai, kaip sekėsi debatuotojams pateikti savo žinią klausytojams, kokių strategijų kalbėtojai laikėsi, tai yra, apie viešąjį kandidatų į merus kalbėjimą.

Nelabai supratau kalbėtojų susėdimo ir kalbėjimo tvarkos (nei pagal sąrašo numerį, nei pagal abėcėlę), tad aptarsiu debatantus ne taip, kaip sėdėjo, o abėcėlės tvarka.

Dabartinis rajono meras Ramūnas Godeliauskas pasirinko dažniausią ir lengviausią esamiems merams taktiką – kalbėti apie tai, kas padaryta, o ne apie problemas ir kaip jas reikėtų spręsti. Šiaip jau tokia strategija leidžia išsiskirti iš kitų kalbėtojų, o pateikiant save kaip brandų politiką, kurio veikla neturi „nei intrigų, nei šou elementų“, dar ir sudaromas patikimo kandidato įspūdis. Tik toks nekonfliktinis prisistatymas ne visada leis rinkėjui, kurio gyvenimas nėra nei toks rožinis, nei toks gražus, tapatintis su kandidatu. Orientavimasis į brandesnio amžiaus rinkėją, kuriam labiau patinka ramūs ir neišsišokantys, šiuo atveju logiškas, bet jaunimo balsus vienas jauniausių kandidatų šitaip gali negrįžtamai prarasti.

Audronė Kaupienė sąmoningai pasirinko ne tik panašią į Ramūno Godeliausko taktiką, bet netgi jo šešėlio, mažesniojo valdančiosios koalicijos nario, vaidmenį. Tarpais susidarė įspūdis, jog konservatoriai ir į rinkimus eina vos ne bendru sąrašu su Socialdemokratais, juolab ir pati debatuotoja, puikiai išmananti socialinio darbo esmę bei subtilybes, socialdemokratams labai praverstų aiškinant ir formuojant rajono socialinę politiką. Kuo skiriasi nuo bendravaldžių, kalbėtoja neakcentavo, kokius kitus kelius rinktųsi, jei patys konservatoriai formuotų koaliciją, kalbama nebuvo. Neturėdami jokio savitumo, išskirtinumo, savojo požiūrio į rajono problemas ir jų sprendimo kelius, konservatoriai rizikuoja skaudžiai nusvilti šiuose rinkimuose. Galima sakyti, jog konservatorių kandidatė moteriškumu atskiedė brutalią vyrišką kompaniją, bet susitaikymas su trečiu ar ketvirtu vaidmeniu žiauriame rinkimų pasaulyje, dar niekam nepadėjo rinkimų laimėti, o olimpinis principas, jog svarbu dalyvauti, juose negalioja.

Mindaugas Petkevičius šioje kompanijoje intriguoja tuo, kad yra mažiausiai iš visų pažįstamas, mažiausiai turi politinės patirties ir visai galėtų pretenduoti į naujoko sėkmę. Diskusijos pradžioje netgi buvo justi šviežias, truputį kitoks požiūris į problemas, bet, vos pradėjęs kalbėti apie numatomus veikimo ir problemų sprendimo būdus, prelegentas nepakenčiamai dažnai kartojo žodžius „kažkas“, „kažką“, „kažkaip“ ir pan. Matyt, pats diskutantas tą greitai pajuto ir bandė būti konkretesnis, bet jau buvo per vėlu – ir pasiruošimo trūko, ir publika prarado susidomėjimą.

Irmantas Tarvydis, kaip ir priklauso liberalų kandidatui, orientavosi į kiek daugiau išprususį ir didesnį atlyginimą gaunantį rinkėją (Rokiškyje tai rizikinga, bet tikrai verta pagarbos), jis iš karto labai tiksliai suformulavo pagrindinę rajono problemą, jo pasisakymuose buvo daugiausiai faktų ir skaičių, tad sudarytas, ko gero, rimčiausiai debatams pasirengusio kandidato įspūdis. Deja, politikas ir verslininkas viename asmenyje ne visada puikiai sutaria. Keliskart pakartota nuomonė, jog viską ir visus galima nupirkti, smarkiai kvepia arogancija, kurios rinkėjai nelinkę atleisti.

Antanas Vagonis labai aiškiai išsakė pagrindinę savo rinkimų kampanijos temą – kalbėjimasis ir susikalbėjimas. Labai žmogiška tema, gana aiškiai suformuluota ir per visus debatus kalbėtojo nuosekliai akcentuota, taip save priešpastatant dabartiniam rajono merui. Visa bėda, kad kalbama ir buvo daugiau apie žmogų, konkretų konkurentą (vieną, bet ne visus), o ne apie problemas. Galima buvo daug ką pataisyti, aiškiau artikuliuojant, kokie konkretūs pasiūlymai buvo neišklausyti, į kokius neatsižvelgta, bet tokių pavyzdžių beveik nebuvo, tad ir prelegento akcentuota tema pakibo ore, o ir oponentas, į kurio neįsiklausymą vis apeliuota, nesileido išprovokuojamas atviresniam konfliktui.

Galima sakyti, kad pirmieji debatai pavyko, bet rezultatų nedavė. Debatuotojai, nors ir nenusileido iki aiškinimosi, kurį keliuką reikia asfaltuoti ir kuriuos medžius nukirsti, kuriuos palikti, visgi aiškesnės rajono ateities vizijos nesuformulavo, nors bandymų buvo, tik jie paskendo smulkesnių dalykų jūroje. Gal todėl ir aštresnių diskusijų tarp kandidatų pritrūko, daugiau aistrų sukeldavo klausimai iš salės (nors ne visi į temą), iš kurių matėsi, jog žiūrovai pasirengę geriau ir nusiteikę karingiau už debatantus. Visgi abejojančiam, už ką rinkimuose balsuoti, ko gero, aiškiau nepasidarė. Tikėkimės, kad kandidatai kitiems debatams pasirengs geriau, išgrynins savo tikslus ir rinkimų bei debatų strategijas, diskutuos karščiau ir atviriau. O tada ne tik diskusijos, bet ir rinkimai bus įdomesni bei aktyvesni.

P. S. Pasirodė viešoje erdvėje ir priekaištų debatų vedėjui Raigardui Musnickui, neva, koks nors vietinis geriau būtų pravedęs diskusiją. Mano nuomone, Raigardas su užduotimi susidorojo visai neblogai, neleido nukrypti į šonus, palaikė debatų tempą ir įtampą. Gal tik su paskutiniu klausimu, kuris, kiek supratau, kiekvienam kandidatui turėjo būti kitoks, asmeniškesnis, ne visai pavyko – kalba nuklydo į spaudos laisvės problemą. Tai atleistina. O ir rasti nesuinteresuotą vietinį debatų vedėją būtų labai sudėtinga.

Mikas ŠEŠKAUSKAS