Beveik 70 metų siuvėjo amato neapleidžiantis V. Dagys: „Matyt, esu labai konservatyvus“ (0)

Rokiškėnas Vytautas Dagys, ne vienam pažįstamas kaip muzikantas, renginių metu grojantis Peterburgo armonika. Tačiau kai nekoncertuoja, jis sėda prie siuvimo mašinos. Siuvėjo amato Vytautas neapleidžia beveik 70 metų, iki šiol kas rytą važiuoja į Kamajus savo darbo vietą buvusio buitinio pastate ir laukia klientų. Tiesa, dabar, kai parduotuvės perpildytos drabužių, dažniau tenka „aprengti“ ne žmones, o instrumentus – siūti jiems dėklus, pataisyti palapinę ar automobilių sėdynių užvalkalus.

Siūdavo kailinius

„Pirmą kartą adatą į rankas paėmiau būdamas 16-kos. Tėvas pasakė – mokinkis kriaučium, jie ir karo metu duonai užsidirba. Išėjau mokytis pas privatų siuvėją. Jis gyveno beveik už dviejų kilometrų, kasdien vaikščiodavau“, – pasakojimą pradeda V. Dagys. Siuvėjo amatas patiko.

Per dvejus metus Vytautas išmoko siūti, po to lankė kirpimo kursus Rokiškyje. Pradėjo dirbti privačiai, savo namuose Kurkliečiuose. Pradėjo nuo vyriškų drabužių, siūdavo kelnes, kostiumus, kailinius – vyrai atvažiuodavo į namus su išdirbtais avikailiais, reikėdavo susiūti. Dabar kailiniuotą vyrą retai pamatysi, o anuomet, apie 1960-uosius tai buvo labai paklausus drabužis.

Varė į arteles

Vytautas pasakoja, kad atsibodus siūti kailinius, pradėjo rengti moteris, siūdavo moteriškus paltus. Žurnalų tuo laiku nebuvo, tik vėliau atsirado, taigi pasiskolindavo idėjų iš ten.

Paskui kaime nebeleido siūti, visus varė į arteles. Vietoje jos nebuvo, o Rokiškyje perpildyta. Neturėdamas, kur teikti paslaugą, atėjo į Kamajų kultūros namus, pradėjo dirbti meno vadovu. Tai buvo 1963-ieji. Vadovavo kultūrininkams dvejus metus, bet savo amato neužmiršo – siūdavo draugams, pažįstamiems. Kai pastatė buitinio pastatą, Vytautas vėl ėmėsi mėgstamo darbo. „Buitinyje dirbo dar 6 siuvėjai ir visi darbo turėjom. Gatavų drabužių pasirinkimo parduotuvėse nebūdavo, jeigu ką ir gaudavo, išsidalindavo“, – prisimena pašnekovas.

Nusipirko pastatą

V. Dagys garsėjo kaip geras siuvėjas, klientai atvažiuodavo ir Molėtų, Panevėžio, Biržų, Utenos. „Sakydavo, kad pas Dagį neįmanoma prieiti, labai mandras. Bet per mėnesį prašančių būdavo tiek, kad jeigu visus būčiau priėmęs, per metus tiek nepasiūčiau“, – darbingus metus prisimena Vytautas. Sau siūdindavosi tik kai būtinybė prispausdavo, nebūdavo laiko.

Buitinio pastate Vytautas dirbo kelis dešimtmečius, kol žmonių beveik nebeliko, buitinį uždarė. Tada Vytautas nusipirko 200 kv. m pastatą ir iki šiol jame darbuojasi. Siuva dėklus muzikos instrumentams, pataiso drabužius, kitus daiktus. Mėgautis užtarnautu poilsiu be veiklos nelabai norėjo. „O ką veikti namuose?“ – sako 85-erių rokiškėnas.

Permainų nedaug

Paklaustas, kaip per tiek metų liko ištikimas vienam amatui, pašnekovas juokiasi: „Matyt, esu labai konservatyvus, nepakeičiau nei darbo, nei žmonos, nei gyvenamosios vietos, nei automobilio – važinėju su ta pačia „GAZ-24 Volga“, kurią nusipirkau 1977m.“  Vis tik dėl automobilio, tai Vytautas buvo trumpam „nuklydęs“ į šoną – porą metų  važinėjo su BMW. „Oi, gera mašina buvo, ratai net žviegė. Bet atidaviau anūkui, jam reikėjo automobilio“, – sako pašnekovas.

Pirmas pirkinys – akordeonas

Senajame buitinio pastate Kamajuose, kuriame yra Vytauto darbo kabinetas, stovi ne tik sena siuvimo mašina. Vyras iš spintos traukia akordeoną, armoniką ir vertingiausią instrumentą, su kuriuo koncertuoja dabar – prieš 140 metų pagamintą Peterburgo armoniką.

„Kai užsidirbau pinigų, pirmas pirkinys buvo akordeonas“, – pažintį su muzika prisimena rokiškėnas. Savamokslis muzikantas valdyti instrumentus mokėsi iš knygų, studijavo „Akordeono pradžiamokslį“. Neilgai trukus tapo pagrindiniu muzikantu šokiuose, grodavo vestuvėse.

Kitoks skambesys

Peterburgo armonika atsirado žymiai vėliau, kai 1994 m. pamatė per televizorių, kaip šiuo instrumentu groja molėtiškis ir pačiam panūdo išmokti. Turguje nusipirko Peterburgo armoniką – seną, suplyšusią. Remontavo instrumentą, pramoko groti, tada pardavė, pirko gerą.

„Tai labai sudėtingas grojimas. Su armonika ar akordeonu bet kas pagros, o mokydamasis groti Peterburgo armonika po metų tik gaudytis pradėjau. Prireikė ne vienų metų, kol įvaldžiau instrumentą“, – sako V. Dagys. Šio instrumento skambesys savitas, traukiant dumbles jis skleidžia vienokį garsą, sustumiant – kitokį. Perpasakoti garsus sudėtinga, todėl Vytautas nedaugžodžiauja.  „Aš parodysiu“, – sako, tada ima instrumentą ir užgroja.

Koncertuoja renginiuose

Rokiškyje grojančių Peterburgo armonika galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, Lietuvoje įvaldžiusių šį instrumentą irgi nėra daug. V. Dagys pirmą kartą į sceną lipo Biržuose vykstančiose muzikantų varžytuvėse „Aukštaitijos armonika“, dabar važinėja ten kasmet, šiemet dalyvavo jau  26-tą kartą. Per ilgus muzikavimo metus rokiškėnui teko dalyvauti daugybėje renginių, televizijos laidose: „Pupų dėdės armonika“ Pakruojyje, „Linksmoji armonika“ Utenoje LRT laidoje „Duokim garo“, Dainų šventėje  ir kt. Muzikanto atliekami kūriniai įrašyti į kompaktinius diskus.

Tarp knygų

Muzika ir darbas – ne vieninteliai Vytauto užsiėmimai. Rokiškėnas pasakoja dabar atrandantis laiko ir kitoms veikloms, ko nespėdavo anksčiau. „Laimei, labai daug skaitau, – džiaugiasi pašnekovas. – Seniau knygų neskaitydavau, o kai vaikai išvažiavo, daug laisvo laiko atsirado. Bent dvejus metus skaičiau apie žymius žmones, paskui istorines knygas apie Bizantiją, Egiptą,  šumerus. Pakui 6 metus domėjausi astronomija. Nusipirkau mėgėjišką teleskopą, priartinantį 100 kartų, jau pamačiau 4 Jupiterio palydovus…“, – vardija Vytautas. Paskui atėjo eilė astrofizikai ir Stephen Hawking mokslo populiarinimo knygoms, pasakojančioms apie Visatos kilmę, o dabar linksta prie kelionių literatūros. Paklaustas, kur norėtų nukeliauti, sako, kad amžius ne tas, tačiau traukia Egipto, Graikijos istorinės vietos.