Apie istoriją ir kultūrą nepatogiai, arba kas bendro tarp Černobylio, „Niekas nenorėjo mirti“ ir anekdoto apie katę su garstyčiomis (24)

Radiacija yra įdomus dalykas. Ji neturi nei skonio, nei kvapo, neskleidžia jokio garso. Vienintelis jos ženklas – metalo poskonis burnoje. Ji, nepajuntama, kaupiasi skydliaukėje, kauluose, lėtai ir užtikrintai žudydama gyvą organizmą. Apsigimimais, įvairiomis vėžio formomis.

Lygiai taip ir sovietinė propaganda. Koks baisus tai nuodas, kad net trisdešimčiai metų praėjus po imperijos žūties, dar tebeskleidžia savo pragaištingą spinduliuotę. O mes ryjame tuos nuodus saujomis, ir prašome dar. Apie ką čia aš? Ogi apie mūsų „didžiąją“ sovietmečio kultūrą.

Rusijoje dabar yra labai populiarus terminas духовная скрепа. Tiksliai neišverčiamas. Kažkas panašaus į dvasios, sielos grandines. Tik neaišku, ar jungiančias, ar labiau kaustančias. Iš čia kilęs ir įsikalbėtas „dvasingųjų Rytų“ pranašumas prieš Geiropą. Lygiai taip pat ir mes taip įsikalbėjome savo sovietmečio kultūros pranašumą, kad dar dabar, praėjus trisdešimčiai metų sudarinėjantiems Valstybės dienos programą nekilo durnas klausimas, kodėl mes ir šiandien tebepasakojame savo Laisvės kovų istoriją okupanto akimis? Ir piktinamės tik dėl datos. Tarsi Laisvės kovotojų istoriją pateikti per jų budelių prizmę yra baisi blogybė tik liepos 6-ąją, o štai liepos 7-ąją – jau visai nieko?

Kad suprastume, koks tai vėžys, turime susitarti dėl kelių sąvokų. Pirmiausia, KGB nebuvo žioplių kontora. Kuri nesuprastų, kas slepiasi už mūsų „dvaro menininkų“ kabučių, daugtaškių, nutylėjimų ir mąsliai susuktų veidų. Toje kontoroje dirbo (ir tebedirba) šviesiausi imperijos protai. Ir manyti kad mūsų ką tik iš valstietiškų klumpių išlipusiai inteligentijai (o taip, proletariška kilmė buvo labai svarbus talento palydovas), kurios nemažai daliai atstovų, perfrazuojant klasiką, „degtinėlė buvo gynėja ir nuo tų, ir nuo tų“, sektųsi pergudrauti KGB cenzorius, yra naivu ir kvaila. Kiekviena teksto frazė, kiekvienas kablelis, kiekvienas nutylėjimas, kurių taip godžiai bėgo klausytis mūsų visuomenė, buvo „cenzūros leista“. Ir tai buvo leista su tam tikrais tikslais. Ir jei jų dar ir dabar, jau po trisdešimties metų, nesugebame įžvelgti, vadinasi, tenka prisipažinti, kad mums dar reikia mokytis.

Kitaip sakant, jei „Niekas nenorėjo mirti“ istorija būtų papasakota bukai, tiesmukai ir netalentingai, jau ir tada niekas jos nebūtų žiūrėjęs. O dabar, būdami laisvi, ėdame okupanto paduotus nuodus ir sakome – tai ne nuodai, tai – „menas“. Ir tas „menas“ sėda mūsų sąmonėje, kaip radiacija organizme, nematomais ištisais klodais. Ir patys painiojamės sąvokose, patys teisiname išdavystes ir kolaboravimus tuo, kad juos kūrę žmonės buvo neeilinio talento. Mes graudinamės, bandydami įžvelgti budeliuose žmogiškus bruožus. Ir tiesa ima blukti, tampa realiatyvi, nyksta riba tarp drąsos, patriotizmo ir išdavystės. Ji tampa... kažkokia žmogiška, pateisinama. Ir todėl, aplinkybėms susiklosčius, nesunkiai pakartojama...

Todėl didžiausi sovietmečio Lietuvos protai bei talentai ir buvo pakviesti kurti tas išdavystes, niekšybes, kad jų talento šviesa taip apakintų. Kad apžlibę nebepajustume, kurion pusėn mus už nosies veda. Tie, kuriems Dievulis sovietmečiu pašykštėjo talento, primtyvizmo pavyzdžiais niokojo mūsų bažnyčių gotiką ir baroką. Tie, kuriems talento buvo atseikėta, kūrė Lenino skulptūras ir gavo už jas valstybines premijas. Gal kas iš talentingųjų ir tapė šventuosius paveikslus, bet į stalčių. Užtat komunizmo realybė spindėjo galerijose. Juk odę Stalinui buvo paprašyta parašyti ne kaimo eiliuotoja Apolionija Šniukščiasniurglytė, o talentingoji Salomėja Nėris. Ir menininkams KGB atleisdavo tas smulkias išdykystes, kaip dviprasmiškas eilėraštis, modernus paveikslas. O kam jos trukdo, jei jų niekas nemato? Kam trukdo giliamintė ironiška snukio išraiška, reikšmingas nutylėjimas? Ypač jei ji tampa tylia savigaila ir pasiteisinimu dėl išdavystės graužiančiai sąžinei. Dar labiau pabrėždama tokio dvaro kūrėjo menkumą. Ir jo pono, atleidusio minutės silpnybę, gerumą. Nuo kurio  dar labiau norisi iš dėkingumo laižyti rankas. Taip ir tapo mūsų kultūra vokiečių aviganiu – akys protingos, o pasakyt – neišeina.

„Betgi „Niekas nenorėjo mirti“, Žaliojo tilto skulptūros, Petro Cvirkos ar Salomėjos Nėries kūriniai yra menas, kultūros paveldas“, – saujomis žliaubdami nuodus teisinamės. Taip, paveldas. Nes totalitarinėje visuomenėje mes negalėjome turėti kitokio paveldo. Ir jį kūrę žmonės buvo labai talentingi. Todėl tas menas ir tapo mums духовная скрепа, ir po trisdešimties metų kaustančia prie Rytų erdvės. Kurioje visi mykia tais pačiais nutylėjimais, kableliais, kabutėmis ir daugtaškiais.

Mes galime kalbėti, rėkti, apie savo skausmą ir patirtis, bet... išmokyti bendrauti pauzėmis ir skyrybos ženklais, mes nebemokame nei kalbėti, nei rašyti. Esame sielos kurčnebyliai, kurių gerklas, o dar labiau sielas ir protus, kausto духовная скрепа , o tiksliau dvasios vėžys. O mes ir toliau švitinamės ta radiacija. Su pasimėgavimu rydami sovietinės cenzūros pamėtytus jaukus su nuodais.

Kodėl jaukus? Kažkaip įsiminė vieno žymaus kultūrologo pasakyta frazė, kad sovietmečiu žmonės į Dainų šventes eidavo dainuoti vienos dainos – „Lietuva brangi“. Tačiau pamiršdavo pridurti, kad iki tos stebuklingosios dainos dar būdavo sugiedami ir SSRS, ir LSSR himnai, ir „Kur Nemunas teka, ten naująją vagą...“ Sudainavę vieną iškupiūruotą dainą, visai Lietuvai ir pasauliui ištransliuodavo kelias valandas ideologijos. Manote, KGB nesuprato, kokia reikšminga yra „Lietuva brangi“. Suprato. Ir kaip tik todėl jos ir neišėmė. Kad visą likusį repertuarą iki jos mūsų „KGB apgaudinėtojai“ sudainuotų. Kaip tame rusiškame anekdote, kur buvo bandoma katei surydyti garstyčias. Bjaurus tas anekdotais, bet labai teisingai iliustruojantis sovietinį gyvenimą. Vakarų pasaulio atstovai iš pradžių įmaišė katei garstyčias į maltinuką. Gyvulys užuodė ir neėdė. Tada pabandė gyvulėliui garstyčias tiesiog sugrūsti į snukutį. Besipriešindama katė apdraskė ir apkandžiojo, bet garstyčių neėdė. O rusas garstyčiomis ištepė, dovanokit, katės pasturgalį. Iš skausmo miaugzdamas gyvulėlis ėmė laižyti garstyčias, добровольно и с песней (savanoriškai ir su daina).

Tad ką daryti? Kyla retorinis klausimas, kodėl pas mus taip ir neįvyko liustracija? Atsakymas paprastas: visuomenė nepanoro išgirsti skaudžios, nepatogios tiesos apie savo dvasios vėžį. Kokia prasmė istorikams dabar vertinti Žaliojo tilto skulptūras ar propagandinius filmus? Juk patys rėkiame – menas. Ir nuodijamės toliau. Niekaip nepaleisdami tos skriepos, nors tiesa, žiūrėdama į šias diskusijas, jau seniai sukinėja pirštu apie smilkinį. Ką galima padaryti visuomenei, kuri taip trokšta save apgaudinėti?

Gal metas nustoti nuodytis? Gal metas pasakyti, kad kad ir kaip talentingai sukurti spektakliai, filmai, statulos ir romanai, visa tai tarnavo vienam tikslui – sovietinės imperijos legitimizavimui ir stiprinimui. Ir norint apsisaugoti, galbūt reikia tiesiog nustoti tą radiaciją skleisti. Taip, skaudu pasakyti, kad kurį laiką nebežiūrėsime propagandinių filmų su pakankamai talentingais aktoriais, galbūt apsieisime su paprastesniu tiltu ir be vieno kito paminklo, be vieno kito spektaklio, be vienos kitos eilutės kultūros vadovėliuose. Išgyvensime. Bet pradėsime mokytis kalbėti. Nebe mikčioti kablelius ir pauzes didžiai protingais veidais.

Ir lai mums serialas „Černobylis“ būna puikia pamoka, kaip istoriją pasakoja laisvas ir talentingas žmogus. Kuris balta vadina balta, juoda – juoda. Kuris neklausia, kaip Poncijus Pilotas: „Kas yra tiesa“. To klausia dvasios mažutėliai, kurie ieško žodžių savo bailumui, savo išdavystėms, savo sandėriams su Šėtonu mainais į liaudies artistų vardus, Volgas ir apelsinų ryšelį Naujiesiems metams pateisinti. Sakote, jie neturėjo pasirinkimo? Turėjo. Kai kas pasirinko: kovą, Sibirą, vėliau teismus, tremtis, psichiatrines ligonines. Bet nepasidavė. Kai kas parsidavė.

Bet tų, drąsiųjų, dėka mes turime pasirinkimą. Turime galimybę užsiauginti drąsą vadinti propagandą – propaganda, kad ir kaip talentingai ir meniškai ji sukurta. Tik taip galėsime išgyti nuo духовная скрепа, o iš tiesų – mirtino dvasios vėžio.