Mano kaimas – Šilaikiai (2)

Publikuota: 2019-01-30 Kategorija: Tribūna
Mano kaimas – Šilaikiai
Monikos Meilutės nuotr. /

Tokiu pavadinimu rajone yra keletas kaimų. Mano kaimas, Šilaikiai, yra išsidėstęs netoli Obelių, besiribojantis iš šiaurės – vakarų pusės  su Skaistinės upeliu, o iš rytų – Rastupio upeliu, pietinėje pusėje ribojasi su Audronių kaimu. Tai kaimas, kuriame išvydau pasaulį, prabėgo vaikystė ir jaunystė, kur žmonės daug dirbo ir linksminosi.

Kaimai Lietuvoje per paskutinius 70 metų daug patyrė skriaudų: žmonių fizinį naikinimą , tremtį, sušaudytų partizanų kūnų  išniekinimą miestų ir  miestelių aikštėse, sodybų naikinimą. Ačiū Dievui, skaudžių netekčių mano kaime buvo nedaug: du jauni vyrai žuvo partizanaudami Tumasonių krašte, vienas sovietų  kariuomenėje, vienas dingo be žinios. Žuvęs vienas partizanas palaidotas Obelių kapinėse, o kito – kapas nežinomas.  Tremties Sibire iš kaimo gyventojų neteko niekam patirti. Kaimas buvo naikinamas kitais būdais – steigiant kolūkius ir pasitelkiant  vykdoma melioracija. Taip prasidėjo dirbtinis kaimo naikinimas. Melioracijos metu buvo nukeltos 8 sodybos. Kitas žmonės paliko bėgdami nuo sunkaus darbo ar išeidami Anapilin.

Grįžtant į praeitį tenka prisiminti kai būdamas trečiaklasis mokinukas pradėjau darbinę veikla kolūkyje. Tai buvo mėšlo vežimas varinėjant arklinius vežimus nuo tvartų į laukus. Vėlesniais metais darbai sunkėjo ir sudėtingėjo – šieno grėbimas su arkliniu grėbliu, rugių pjovimas su šienapjove. Iki šiandien iš galvos nepasimiršta  motinos pasakojimas, kai ji grįždama namo iš kolūkinės vergovės darbų  turėdavo pakeliui ant kupsto ar akmens atsisėsti ir pailsėti. Taip buvo kuriamas socializmas Lietuvos kaime. O kaip neprisiminti ,,brandaus socializmo statybos pasiekimų‘‘ 10 –mečiui berniukui ryte 6 val. sėdint ant laiptų prie maisto parduotuvės Obelių mieste, laukiant nusipirkti forminės duonos ir klausantis iš radijo ruporo sklindančio LSSR himno.

Šiandien norėtųsi daugiau sužinoti apie kaimo praeitį, jo gyventojus, bet nėra ko paklausti, per vėlai atėjo ši mintis. Teks pasikliauti sava atmintimi ir iš kažkieno girdėtais pasakojimais. „Smetoninės kartos“ paskutinis kaimo žmogus palaidotas 2014 metais, kiti išsibarstę kas kur nors ir tų gimusių prieškarinėj Lietuvoje likę vos vienas kitas. Tai kas liko mano atmintyje tenka kai ką prisiminti. Prieš 60 metų kaime buvo 42 sodybos ir gyveno 164 gyventojai .  1924 m. pirmo   gyventojų surašymo metu kaime gyveno 166 žmonės 30 sodybų. Šiuo metu likę    6 sodybos su dviem – keturiais  gyventojais. Pradėtas sovietinis priverstinis kaimo naikinimas, baigėsi natūraliu išnykimu laisvoje Lietuvoje.

Tik netekęs tėviškės žmogus atsimena visa kaip gražią pasaką. Tėviškė, kur mes išvydome pasaulį, prabėgo nerūpestinga vaikystė, augome, gyvenome ir gyveno ir  vargo mūsų tėvai ir protėviai, išlieka atmintyje visam gyvenimui.  Kuo  žmogui daugėja metų, tuo dažniau tenka grįžti  prie vaikystės prisiminimų. Tėviškėje namus pastoviai palikau kai baigiau vidurinę mokyklą. Nuo to laiko likau tik svečiais savo tėviškėje. Nors buvo atstatyta nuosavybė į žemę, bet nebeliko pastatų. Ūkininkų, kuriems galėčiau išnuomoti žemę, nebuvo. Kad palikti ateičiai bent kokį palikimą ir žemė nedirvonuotų,  nutariau įveisti mišką. Pasinaudodamas Europos Sąjungos teikiama parama, 2008 metais įveisiau mišką 7 ha plote.  Tai mano tėviškės džiaugsmas. Per tą laiką atsirado daugiau ūkininkų ir beveik visoje kaimo žemėje yra ūkininkaujama. Kiekvieną vasarą daug kartų lankau pasodintą mišką ir sodybvietę. Atvykęs grožiuosi stipriai išaugusiais berželiais ir spygliuočių  lieknomis viršūnėmis... ir piktinuosi miško žvėrių nutrintais pušaičių kamienais, nugraužtomis viršūnėmis. Man medis yra brangiau už tą niekadėją medžių žalotoją miško žvėrį. Ne kartą kreipiausi į Aplinkos ministeriją ir kitas institucijas, kad sumažintų  žvėrių kiekį, bet deja problema taip ir lieka nespręsta.

Kiekvieną pavasarį, atvykus į sodybvietę, apima malonus jausmas, kai pamatai naujai išdygusį  ąžuoliuką, berželį ar klevelį. Tai jauti, kad šie išdygę medeliai pratęs tėviškės gyvybingumą, kad čia dar  ilgai gyvuos kaimas vadinamas Šilaikiai.

P.S. 1976 metais be kaimo gyventojų atsiklausimo ,kaimas pervadintas į žydišką tarmę-Šileikiai.

A.J.Redeckas, Utena.

 

Autoriaus kalba netaisyta.

"Rokiškio Sirena" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su išsakyta nuomone. Skiltyje "tribūna" galite pasisakyti visi.

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video