Giedrius Kujelis: kiekvienas istorikas istoriją mato savaip (0)

Apie istoriją galima kalbėti daug ir kiekvienas istorikas, ko gero, traktuotų tam tikrus įvykius skirtingai. Ar turime istorikų Rokiškyje? Taip. Pirmiausia žvilgsnis nukrypo į Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoją muziejinei veiklai Giedrių Kujelį. Be jo neapsieina dažna ekskursija, taip pat pažinti Rokiškio kraštą padeda keliasdešimt G. Kujelio parašytų straipsnių.

- Taigi, trumpai prisistatykite, ką veikiate dabar

- Pagal išsilavinimą esu istorikas. Išsilavinimą įgijau Vytauto Didžiojo universitete. Baigęs mokslus, pradėjau dirbti kaip istorikas, dabar esu Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotojas muziejinei veiklai. Esame regioninis muziejus, mūsų tokia darbo specifika, kad turime atlikti gana daug funkcijų. Daugelis muziejininkų, kaip ir aš, vedame ekskursijas, edukacijas, rašome straipsnius, rengiame parodas, organizuojame renginius, leidžiame leidinius, rengiame ir vykdome projektus. Nepasakysiu, kiek tiksliai, bet manau, esu parašęs kažkur keliasdešimt daugiausia istorinės tematikos straipsnių. Dauguma jų publikuoti Rokiškio rajono kultūros žurnale „Prie Nemunėlio“, kurį leidžia biblioteka. Šis žurnalas išleidžiamas du kartus per metus.

- Ar visada domėjotės istorija? Kas buvo įdomu, kai mokėtės mokykloje?

-  Esu gimęs Rokiškyje ir visą gyvenimą gyvenau Rokiškyje, jau devinti metai gyvenu Bajoruose. Mano prisiminimai iš vidurinės mokyklos - nelabai kokie, gal tiesiog tinginys buvau. Mokiausi taip, kad po devynių klasių įstojau mokytis į proftechninę mokyklą, o šias peripetijas nelabai noriu prisiminti. Vidurinį išsilavinimą įgijau suaugusiųjų mokymo centre ir tada gyvenimas pasisuko visai kitu kampu. Tuo metu man tai buvo didelis iššūkis praėjus 10 metų po mokyklos baigimo ateiti mokytis. Sau pačiam netikėtai mokyklą baigiau labai gerai ir įstojau į universitetą. Kai rinkausi specialybę, istorija buvo pirmoje vietoje, po to – filosofija, trečia -etnologija.  Istoriją domėjausi tikrai ne nuo vaikystės. Ją pamėgau galbūt jau vėliau, žiūrėdamas televizijos kanalus „Discovery“, „History“. Baigiau Vytauto Didžiojo universitetą. Pastebėjau, kad ten požiūris į istorijos mokslą - visai kitoks, nei mokykloje. Iš pradžių tai net gąsdino. Buvo pateikta, kad svarbiausia – priežastys, kodėl vyksta tam tikri procesai. Istorija tikrai nėra vien mokslas apie praeitį, datų „iškalimas“, tai tuo pačiu - mokslas apie ateitį.

- Kaip vertinate dabartinį laikotarpį istorijos požiūriu? Kokias matote vykstančių procesų priežastis?

- Dabartiniame laikotarpyje galima įžvelgti Miuncheno suokalbio detalių. Atrodo, kad istorija kartojasi. Dabar vyksta laukimas kažko, tačiau neaišku, ko. Pasak V. Putino, Ukraina, kaip valstybė, neturi egzistuoti. Dažnas lietuvis kalbėdavo, kad su rusais reikia draugauti, bet šitas karas su Rusija tęsiasi daugiau nei 500 metų. Matome, iki ko tai atveda. Rusija nėra tokia galinga, kokia dedasi, tai daugiau sukurta supervalstybės iliuzija. Turiu pastebėti ir tai, kad ir Antrasis pasaulinis karas laimėtas milijoninių aukų dėka. Rusų pergalės - keliančios abejones. Ir dabar jie tikėjosi per tris dienas užimti Kijevą, tačiau, deja...

- Ar atsakingi eiliniai Rusijos žmonės dėl to, kas vyksta?

- Manau, atsakingi ir eiliniai Rusijos žmonės. Galbūt tai „Homo sovieticus“ palikimas, jų įprastinis susitaikymas su viskuo. Tiek metų vyksta smegenų plovimas ir visiems šitai tapę tarytum norma. Keisčiausia, kad nematome rusų tautos masinio pasipriešinimo. Jeigu išeitų milijonas į gatves, jiems nieko nebūtų įmanoma padaryti. Kelia minčių ir pati V. Putino aplinka – negi nėra, kas jį sustabdytų? Galima situacija, kad su Putinu galų gale susidoros savi.

- Kokias matote Ukrainos perspektyvas?

- Ukrainiečiai kariauti palikti vieni. Manau, pagrįstos būtų ir abejonės dėl pasitikėjimo NATO. Priėmus Budapešto memorandumą, Rusija, Didžioji Britanija ir JAV  įsipareigojo  gerbti Ukrainos suverenitetą, nepriklausomybę bei teritorinį vientisumą ir būti jos saugumo garantais. Rusija sulaužė šį memorandumą 2014 metais. Manau, į tai turėjo būti atitinkama JAV, Jungtinės Karalystės ar visos NATO reakcija.

- Kokias emocijas Jums kelia šių dienų įvykiai Ukrainoje? 

- Kai prasidėjo kariniai veiksmai, nežinojau, kaip elgtis. Nuolat stebėjau įvykius per mūsų televiziją, stebėjau transliacijas iš Rusijos nepriklausomų televizijų, kurios perduoda žinias iš kitų pasaulio valstybių. Šiuo metu stengiuosi riboti informacijos kiekį.

Matant, kas vyksta dabar Lietuvoje, tos pastangos padėti Ukrainos kariams ir karo pabėgėliams, kyla dvejopi jausmai: kartais atrodo, kad vyksta tarsi konkurencija, kas daugiau paramos Ukrainai surinks, tačiau neramina, kad vykstantis karas taps tiesiog kasdienybe ir mes nustosime stengtis padėti. Labai svarbu tai daryti ne tik šiuo momentu, bet nesustoti to daryti ir vėliau. Kad triumfuotų blogis, pakanka tiesiog nieko nedaryti.

- Kaip muziejus toliau dirbs karo Ukrainoje fone? Ar tai turės įtakos veiklai?

- Planuojame dirbti toliau, nes gyvenimas nestovi vietoje. Galvojome Užgavėnes atšaukti, tačiau gavome žinią, kad nereikia to daryti, todėl šventė buvo. Kovo 19 d. atidaryta kraštiečių menininkų jubiliatų paroda, kuri lankytojų lauks iki birželio mėnesio. Buvo suplanuota Aleksandro Vasiljevo kolekcijos paroda, kuri turėjo įvykti kovo mėnesio pradžioje. Šis žmogus, meno istorikas, turi Rusijos, Lietuvos ir Prancūzijos pilietybes. Jis yra parašęs laišką Visagino savivaldybei, kur yra saugoma jo kolekcija, kad smerkia karą, bet jo „Facebook“ socialinio tinklo paskyroje atsirado žinia, kad jis ir toliau lieka „Pervyj Baltiskij kanal“ laidos „Modnyj Progovor“ (liet. „Mados verdiktas“) vedėju. Šis kanalas - propagandinis Maskvos ruporas. Matome, kad nėra aiškios jo pozicijos, ir nusprendėme, kad geriau nereikia jo pas mus kviesti. O veiklos tikrai nemažėjo. Dabar plečiame savo komandą ir ieškome net keleto naujų darbuotojų. Turime daug kandidatų, daugiausia pretendentų - į kasininko poziciją. Tik kasininkas pas mus iš tiesų turi atlikti gana daug funkcijų, ne tik bilietus pardavinėti. Šiuo metu siūlome nemokamai lankyti muziejų Ukrainos piliečiams. Taip pat ieškome galimybių bendradarbiauti su Ukrainos kūrėjais.

- Koks Jūsų požiūris į istorijos supopuliarinimą – dvarų pavertimą pramogų vietomis, gidų darbu, kai jų pasakojimai remiasi gandais ir anekdotais bei panašiai?

- Manau, tai - marketingas, savotiškas popsas. Variacijos galimos, tačiau į visiškus kraštutinumus negalima nueiti, reikia rasti kompromisą. Būna, kad dvaruose atkuriama autentiška aplinka, o būna, kad pavyksta padaryti tik improvizacijas. Supopsinant istoriją, kyla rizika, kad istorija gali būti iškraipyta. Beje, kiekvienas istorikas tam tikro laikmečio procesus interpretuoja pagal savo supratimą, patirtį, todėl kiekvieno jų matymas gali labai skirtis. Pavyzdžiui, yra žmonės, kurie mėgsta Bumblauską ir kurie jo nemėgsta. Jis padaro istoriją lengvai suprantamą vartotojui, tačiau jo pasisakymuose kažkuri dalis yra ir akademinės istorijos. Vis tik tai yra jo istorijos matymas, kuris kito istoriko akimis atrodytų kitaip.

- Ką duoda išsilavinimas istorijos srityje?

- Išsilavinimas istorijos srityje duoda kritinį mąstymą ir tam tikrų procesų suvokimą. Manau, tai svarbiausia.

- Ar daug Rokiškio krašte paveldo objektų, kurie vis dar - griuvėsiai?

- Nemažai. Tai Onuškio dvaras, kuris sudegė Pirmojo pasaulinio karo metais. Dabar jis yra nupirktas naujo savininko. Panemunio dvaras – jo centrinė dalis sudegė. Kraštų dvaras, dabar įsigytas naujo savininko, kuris tikimasi, kad atsigaus. Dar - Rokiškėlių palivarko pastatas, Tarnava... Tokia situacija susiklostė dėl netikusios, švelniai tariant, valstybės politikos Nepriklausomybės pradžioje, kai dvarai buvo grąžinti buvusiems savininkams ar jų palikuonims, kurie neturėjo jokių galimybių tuos dvarus išlaikyti ir, bėgant laikui, jie sunyko.

- Ar sutiktumėte pristatyti mūsų skaitytojams paveldo kultūros objektus, darant tam tikrą laidų ciklą, pavyzdžiui, „Su Giedriumi Kujeliu po istoriją“?

- Pagalvosiu, ką galėčiau įdomaus pristatyti. Manau, įmanoma. Galima į šį projektą įtraukti ir kitus muziejininkus istorikus.

Tad tikimės, kad Giedrius Kujelis prisidės prie visuomenės supažindinimo su nykstančia Rokiškio krašto istorija...