Katalėjos šeimyna – vartai į gražesnį vaikystės pasaulį (0)

Šiuo metu Lukštuose, jaukiuose Katalėjos šeimynos namuose gyvena devyni globotiniai. Šeimynos mama Jekaterina Sulejeva atvira: priimtų ir daugiau, ir poreikis būtų, tik štai šalies įstatymai neleidžia. Globoti vaikus – šiai šeimai ne tik įgyvendinta jų paauglystės svajonė: stebėti kaip gyja suaugusių padarytos mažųjų širdelių žaizdos, kaip skleidžiasi talentai, svajonės ir viltys – gyvenimo pašaukimas. Pasakojimu apie Katalėjos šeimyną „Rokiškio Sirena“ pradeda straipsnių ciklą apie ypatingas rajono šeimas. Kadangi jų pasiūlyta išties daug, tai ir ciklas truks gerokai ilgiau, nei gegužis – šeimų mėnuo.

Apie didelę šeimyną svajojo nuo paauglystės

Katalėjos šeimynos mama Jekaterina ir tėtis Igoris Sulejevai pažįstami nuo paauglystės. Kaip ir daugelis paauglių, augusių sovietmečiu (kas dabar neįsivaizduojama) privalomai turėjo dirbti mažiausiai tris vasaros atostogų savaites. Vienas iš darbų – talkinti kūdikių namuose. Ponia Jekaterina atvira: ta atmosfera paauglę sukrėtė iki širdies gelmių. Kūdikių namuose buvo auginami vaikučiai iki trejų metukų. Katkartėmis jų aplankyti atvažiuodavo tėvai. Tik koks tas aplankymas... „Įbrukdavo vaikui į rankytes sausainių pakelį, pabūdavo dešimt minučių ir vėl išlėkdavo savais keliais“, – pasakojo pašnekovė. Vaikučiai kiekvieną į įstaigą užsukusį žmogų vadindavo mama ir tėčiu. „Ar mažiukai tiesiog nesuprasdavo, ar jie taip norėjo turėti tėvus“, – pasakojo ponia Jekaterina. Ji neslėpė, kad jau tuomet kažkur giliai širdyje kirbėjo svajonė suteikti namus bent vienam tokiam mažyliui.

Prie šios svajonės su vyru grįžo tada, kai paaugino savuosius vaikus: vienam buvo 12, kitam – 16. Svajojo įsivaikinti vieną vaikelį. Ar nebuvo nedrąsu, baisu sunkumų: juk dabar daugelis šeimų net į vieno vaiko gimimą žiūri kaip į didžiulį iššūkį. „Nebuvo baisu: abu su vyru esame iš daugiavaikių šeimų“, – nusišypsojo ponia Jekaterina. Ji įgijo pedagoninį išsilavinimą. Tėtis Igoris – inžinierius, daug metų dirbęs jūrininku. Taigi, sunkumų nebijantys, į gyvenimą žvelgiantys drąsiai ir optimistiškai.

Gyvenimas planus pakoregavo

Šeima svajojo, kaip ir daugelis tuo metu įsivaikinti besiruošiančių šeimų, nueiti į vaikų namus, susirasti vaikelį, prie kurio links širdis, ir suteikti jam namus bei šeimą. Kas dabar bepasakys, ar deja, ar laimei, pasikeitė įstatymai: prieš ketinant įsivaikinti, teko lankyti specialius 15-os užsiėmimų kursus, gauti aibę įvertinimų, planuoti, kokį vaikelį ketinama įsivaikinti. O tada prieš jaunos šeimos akis ir atsivėrė didžiulis ir liūdnas vaikų namų pasaulis. Pasirodo, kad daugiausia galimybių tapti naujos šeimos nariais turi vaikai iki 5 metukų. 6-10 m. vaikams galimybės smarkiai mažėja. O štai paaugliukai, kaip atvirai sako ponia Jekaterina, faktiškai nebeturi šansų. Netgi besiryžtančių tapti paauglių globėjais yra labai nedaug. O ko bijoma? „Sunku pasakyti, tikriausiai paauglystės problemų“, – kalbėjo ji.

Taigi, J. Ir I. Sulejevų šeima nusprendė globoti 6 ir 8 m. sesutes. Kalėdų proga nusprendė aplankyti vaikų bičiulius globos namuose. „Paprastai per Kalėdas daugelį vaikų paviešėti pasikviečia giminaičiai. Nuvykę į vaikų namus radome likusį vieną berniuką. Jam ir sakom: „važiuojam su mumis!“. Taigi, vietoj vieno įsivaikinto mažylio, jau turėjome tris globotinius“, – pasakojo pašnekovė.

Kaip tapo šeimyna...

Taigi, Sulejevų šeima 2014 m. atvyko į mūsų rajoną, Lukštus. Čia buvusioje mokykloje pradėjo kurti jaukius namus. Ir, žinoma, neatsisakė padėti į nelaimę patekusiems mūsų rajono vaikams. O jų šeimai buvo pasiūlyta globoti iš karto... net keturi, vienos šeimos broliukai ir sesutės. Tiesiog taip jų globoti negalima, taigi, šeimai teko kurti... šeimyną. Ją pavadino labai gražios ir labai brangios orchidėjos – Katalėjos – vardu. O paskui vaikai į Lukštus ėmė plaukti. Vienu metu jų šeimynoje buvo net 14. Tiek jų šeima galėtų priimti ir dabar: erdviuose namuose užtektų vietos. Deja, pagal galiojančius įstatymus, šeimyna gali globoti ne daugiau aštuonių vaikų (išimtis taikoma tik tuo atveju, jei vaikai yra iš vienos šeimos, todėl nederėtų jų skirti). Taigi, šeima užaugino savo du vaikus, dar šešis globotinius, sulaukusius pilnametystės, išlydėjo į savarankišką gyvenimą: studijuoti ar dirbti. Dabar šeimoje auga devyni globotiniai.

Kaip velniūkštį paversti žmogučiu

Į šeimyną vaikai patenka ne iš gero gyvenimo. Prieš tai, kol jie paimami iš tėvų namų, seka ilgas (ir nesėkmingas) įvairių tarnybų, institucijų bandymų atvesti gimdytojus į doros kelią procesas. Kokiomis sąlygomis vaikai gyveno biologinėse šeimose, liudija ir Katalėjos šeimynos patirtis. „Buvo vasario pabaiga. Mus paprašė iš ligoninės paimti du broliukus. Nuvažiavome. Žiūrim su vyru abstulbę: vaikai suodini tarsi velniukai. Praskleidus plaukučius, matyti, kad galvytės oda, ir ta suodžių prisigėrusi. Viršutiniai drabužėliai – nenusakomos spalvos, dūmų prisigėrę. Taip ir nesugebėjom jų atskalbti. Teko išmesti. Vietoj šiltų žieminių batukų vaikai turėjo... guminius, trim dydžiais per didelius. Striukyčių nėra“, – pasakojo J. Sulejeva. Pasirodo, mažųjų ir miego, ir gyvenimo erdvė buvo... sena kaimiška krosnis.

Pašnekovė neslepia: vaiką gali nuprausti, gali jį maitinti karštu maistu, gali pripirkti drabužėlių, žaislų, telefoną. Bet... užgydyti širdies žaizdas kartais būna jau vėlu. Tėvų nemeilė, nepriežiūra palieka gilius pėdsakus šių vaikų gyvenimuose. Jau maždaug 5-erių mažylis geba prisiminti, koks buvo jo gyvenimas iki patenkant į šeimyną. Ką jau bekalbėti apie vyresnius. Jų širdyse šaltis, alkis, nepriežiūra, įvairių rūšių smurtas jau paliko savuosius randus. „Žinoma, mes stengiamės ugdyti socialinius įgūdžius, dovanojame meilę, rūpestį. Skaudžiausia šiuose vaikuose, vos paauglystės sulaukusiuose, per anksti suaugusių žmonių akis“, – sakė pašnekovė.

Šie vaikai kitokie. Sunku pralaužti jų nepasitikėjimo ledus. „Jie visada ir visas problemas, netgi tas, kurios jiems per sudėtingos, bando išspręsti patys. Jie tiesiog netiki, kad kažkas gali padėti, bijo atsiverti“, – pasakojo ponia Jekaterina. Ir tokie vaikai sprendžia ne tik savo, bet ir mažesnių brolių, seserų bėdas, bandydami atstoti tėvus. Jie pasiryžę su kitiems atiduoti viską, ką turi, neretai skaudžiai nuskriausdami save...

„Išlydėdami į savarankišką gyvenimą visada sakome: čia jūsų namai. Kad ir kas benutiktų. Jūs čia visada laukiami“, – pabrėžė J. Sulejeva.

Labiau domisi tėčiai

Ji neslepia: šie vaikai šeimynoje auga jau septynerius metus. „Jie mums yra mūsų pačių vaikai“, –  akcentavo pašnekovė. Tačiau kai kurie jų turi ir biologinius tėvus. Kokie santykiai su jais? J. Sulejeva neslepia: įvairūs. Viena mama netgi atvirai rėžė, kad jai būtų patogiau, jei vaikas augtų ne šeimynoje, o globos namuose. Sunkiausia paaiškinti vaikui, kodėl net gimtadienio proga mama pamiršo jį pasveikinti. Įdomu tai, kad su vaikais labiau nori bendrauti jų tėčiai. „Mamos kažkaip mažiau domisi. O štai tėčiai paskambina dažniau. Vienas atvirai mums sako: aš suprantu, kad mano gyvenimo būdas netinkamas vaikams auginti. Bet ačiū už tai, kad jūs jais rūpinatės. Ir tėčių, skambinančių ne tik gimtadienio proga, bet ir dažniau pabendrauti, yra ne vienas“, – sakė Katalėjos šeimynos mama.

Kitas pasaulis

Katalėjos namai – šviesūs ir jaukūs. Juose kvepia pačių vaikų keptais pyragais. Interjeras – įdomus, teminis. Kambarių baldai nestandartiniai, sugalvoti ir pagaminti šeimynos tėčio Igorio, ir auksinių rankų meistro, ir dailininko.

Aplink namus – nemažas ūkis. Tvartuose mūkia trys karvutės, paveldinės Lietuvos šėmųjų veislės. Jomis rūpinasi Sulejevų marti. O bendruomenių mugėse Katalėjos šeimyna ne kartą kvietė pasivaišinti iš ypatingo šių karvučių pieno slegiamais sūriais. Vaikų džiaugsmui – pulkelis avyčių, triušiukai, vištos. Mylimi augintiniai – samojedų veislės šuneliai, katinėliai. Apie tai, kaip šeima jautriai žiūri į vaikus, liudija smagus nutikimas. „Į šeimyną priėmėme sesutes. Vaikų teisių apsaugos specialistės užsiminė, kad vaikai turi numylėtinį – mažą katytę, ir atsiklausė, ar vaikai negalėtų jos su savimi pasiimti. Pagalvojome: mes laikome katiną, čia bus katytė, matyt, sutars ir nesipeš. Tik kai po namus mūsiškis augintinis su naujoku ėmė ridinėtis šnypščiančiu kamuoliu, supratome, kad kažkas čia ne taip. Pasirodo, naujokas irgi buvo... berniukas“, – smagią istoriją prisiminė šeimos mama.

Daug džiaugsmo vaikams teikia ir ponis. „Tam, kad išmoktų tinkamai jį prižiūrėti, jodinėti, mūsų vaikai lanko ponių mokyklėlę“, – pasidžiaugė J. Sulejeva.

Katalėjos šeimynos kieme – ne tik šauni žaidimų aikštelė, bet ir daržiukas, šiltnamiai, kuriuose sirpsta ir dievinamos braškės, ir daržovės.

Pasak šeimynos mamos, kaip ir kiekvienoje šeimoje, kiekvienas čia turi savo pareigas ir užduotis. Kiekvienas mokomas rūpintis, stengtis, padėti vieni kitiems.

Kaip gimsta talentai

Nenuostabu, kad tokioje aplinkoje vaikai ima skleistis. Pašnekovė atvira: vaikams reikia daug: įspūdžių, patirčių, dvasinio peno. Todėl nenuostabu, kad šeima rūpinasi ir globotinių dvasiniu gyvenimu. Rūpinasi, kad vaikai būtų pakrikštyti, priimtų kitus Sakramentus. Tad nenuostabu, kad šeimos archyve – ir Krikštynų, ir Pirmosios Komunijos švenčių akimirkos.

Šeima rūpinasi ir talentų ugdymu. Sąlygos tam ypač palankios: tėtis Igoris – talentingas dailininkas. Jis kartu su vaikais antrajame aukšte įsirengė tapybos studiją. Jo pėdomis jau seka ir mažieji: ne vienas ima į rankas teptuką.

Ryškų menininkės talentą turi ir Žemyna. Jau pernai Juodupėje vykusioje bendruomenių šventėje, mugėje, buvo prekiaujama jos modelinu dekoruotais puodeliais. Šie darbai labai gražūs ir preciziški – niekuo nenusileidžia suaugusių meistrių darbams. Elija auga puikia sportininke. O ir kiti vaikai stebina savo talentais, nuoširdumu. „Skatiname kiekvieną siekti savo svajonių, ugdyti savo gabumus, stengiamės sudaryti tam palankiausias sąlygas“, – akcentavo J. Sulejeva.

O ar patiems tėvams belieka laiko laisvalaikiui, savo talentams? „Laiko maža, ir jį skubame dovanoti vaikams“, – sakė pašnekovė.