Motina pametė miške, o iš bažnyčios pavogtas Jėzus atvedė į kunigystę (0)

Spalio 26–ąją Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios vikaras kunigas Ernestas Želvys minėjo savo 40–metį. Kai su jubiliatu kalbėjomės gimtadienio rytą, netilo skambučiai, telefonas dūzgė nuo gausybės sveikinimo žinučių, ant stalo gulėjo šventiniai atvirukai, dovanotos knygos ir keletas loterijos bilietų. O į duris paskambinęs žmogus pranešė apie dar vieną dovaną kunigui – rojaus obuoliukų medį, kurį paliko klebonijos kieme.

Išdalinti laimėjimai

– Keista ant jūsų stalo matyti loterijos bilietus. Ar esate azartiškas žmogus? Tikitės laimėti loterijoje?

– Nėra abejonės, kad laimėsiu. Iki mirties vis tiek turėčiau kažką išlošti (juokiasi). Po truputį man vis pasiseka loterijose. Aną savaitę laimėjau apie 20 eurų. Gyvenime esu išlošęs 1000 eurų, televizorių, ausines, hamaką, didesnių ar mažesnių piniginių prizų. Nors palyginus laimėtas ir išleistas bilietams sumas, šiandien man tai yra nuostolingas užsiėmimas.

Vis tik, kai užeina noras, nusiperku bilietų. Dažniausiai įsigyju trijų didžiausių Lietuvoje loterijų bilietus. Tų, kurių nutrinami kodai, kažkodėl neperku, nors patį pirmąjį laimėjimą savo gyvenime išlošiau būtent tokiu bilietu

– Gal galite papasakoti apie tai plačiau?

– Tada mūsų šeimai buvo labai sunkus metas, reikėjo pinigų. 1993 metais Lietuvoje ką tik buvo įvestas litas. Buvau 11 metų vaikas. Kadangi mama dirbo laiškininke, padėjau jai po kaimą nešiodamas laikraščius, sugalvojau užeiti į parduotuvę, nes iš kaimo močiutės buvau gavęs 1 litą, nusipirkau bilietą. Jis buvo įplyšęs kaip tik toje vietoje, kur pažymėta „Tikrink čia“. Nutryniau ir radau triskart laimingą skaičių „25“. Pamenu kaip pardavėja Zita skambino aiškintis ar gali man išduoti tokį didelį laimėjimą, nes bilietas pažeistas. Išmokėjo, o pinigus atidaviau tėvams, kurie nusipirko dujų balioną.

– Pirmąjį laimėjimą atidavėte tėvams. O ką dabar darote su prizais?

– Jeigu suma nedidelė, vėl nusiperku bilietų, jeigu didesnė, išdalinu. Mėgstu pinigus paaukoti, pavyzdžiui, vėžiu sergantiems vaikams, krikšto sūnums. Mano laimėjimai – nėra dažnas reikalas, bet kai taip nutinka, stengiuosi juos išdalinti. Tiesą sakant, vis atrodo, kad laimėjimas yra čia pat, nes iki prizo trūksta vos vieno kamuoliuko ar skaičiaus.

– Ar kunigystė ir lošimas loterijoje yra suderinami dalykai?

– Yra sakoma, jeigu tikrai myli pinigą ne dėl jo paties naudos, bet dėl to, kad galėtum kitiems juo pasitarnauti, pinigai ateina savaime. Man niekada gyvenime nėra buvę taip, kad jų pritrūkčiau, nors niekada pinigų labai ir netaupau. Kai mirsiu, mano laidotuvės bus pačios ubagiškiausios, nes nebūsiu sukaupęs jokio palikimo. Nebent liks mano gėlės.

Pasidarė savo prakartėlę

– Jeigu jau prakalbote apie gėles, pastebėjau, kad pas jus augalų tikrai daug. Mėgstate gėles ir pats jas prižiūrite?

– Labai mėgstu. Per savo gyvenimą po truputį kaupiu augalus. Kažkur pamatau man patinkančią gėlę, parsivežu, pats sodinu ir persodinu, prižiūriu. Kartais tenka kokią atžalą ir pavogti, nes nuo seno sakoma, kad vogti augalai gerai auga (juokiasi).

– Iš kunigo lūpų keistai skamba atviravimas apie vagystę.

– Taip, bet neturiu ką slėpti. Abi mano močiutės buvo labai tikinčios. Viena mane vesdavosi į bažnyčią, su kita žiemą po grikių patalais kalbėdavome rožančių. Pamenu, kaip močiutė iš tėčio pusės kalėdiniu laikotarpiu mane nusivedė į bažnyčią, kol ji kalbėjo rožančių, aš, būdamas mažas, įsilipau į prakartėlę. Ten man labai patiko gulintis kūdikėlis Jėzus, tai aš jį pavogiau. Močiutei nematant parsinešiau jį namo, nunešiau į tvartą, kur tėvai laikė gyvulius, pasidariau savo ėdžias ir paguldžiau Jėzų. Tada pasikviečiau  močiutę, jai pasakiau, kad dabar mums nebereikės eiti į bažnyčią. Ji persigando, sakydama, ką aš padariau. Prisimenu, kaip abu ėjom atgal į bažnyčią, nešdami kūdikėlį Jėzų. Bažnyčioje močiutė liepė man klauptis ir prisiekti, kad užaugęs būsiu kunigu. Taip ir  nutiko.

– Paminėjote močiutes. Kokioje šeimoje užaugote?

– Mano gyvenimas, kurį pamenu, prasidėjo miške, po to buvo vaikų namai ir tik tada tėvai. Tikroji mama mane ir seserį Ritą paliko miške, medžiotojų namelyje. Man buvo vieneri, sesuo metais vyresnė. Laimei, tada mus rado kaimo mokyklos direktorė. Atidavė į vaikų namus, kur augau iki puspenktų metukų. Aš gyvenau Klaipėdos kūdikių namuose, o vyresnė Rita Plungės vaikų namuose.

Mano įtėviai neturėjo vaikų, todėl priėmė mane į savo šeimą, augino kaip nuosavą sūnų. Kai tėtė šventė savo 40–metį, būdamas pedantu, nes itin mėgstu tvarką, kuopiau tėvų namus ir netikėtai radau gimimo liudijimą, kuriame parašyta „Ernestas Račkauskas“. Galvoju, vardas tai mano, bet kas tas „Račkauskas“. Nueinu pas tėtį aiškintis ir tik tada tėvai man atskleidė, kad esu įvaikintas, o čia yra tikroji mano pavardė. Taip visiškai atsitiktinai sužinojau tiesą. Nuo tos akimirkos visada kirbėjo mintis, kad reikia sužinoti apie savo tikrus tėvus, kiek turiu brolių ir seserų. Mano įtėviai padėjo surasti sesę Ritą. O, kai įstojau į Telšių seminariją, parašiau laišką į tuomet rodytą televizijos laidą „Nepriklausoma paieškų tarnyba“. Taip suradau savo biologinius tėvus, nes man visada rūpėjo sužinoti atsakymą į klausimą – kodėl jie mūsų neaugino, o mažiukus paliko miške, nes turėjau žengti tolesnius žingsnius – pirmiausia privalau atleisti sau, po to biologiniams tėvams.

Mėtėsi kaltinimais

– Ar susitikote savo tikruosius tėvus ir kaip jie jus priėmė?

– Į susitikimą mama atvažiavo su savo mama, mano močiute. Abu tėvai vienas ant kito mėtė kaltinimus ir aiškino, kodėl mūsų neaugino. Įdomiausia pasidarė tada, kai pradėjo „lįsti“ pusbroliai ir pusseserės, kurių atsirado virš 30 ir beveik visi gyvena Kelmės rajone. Paaiškėjo, kad aš gimiau Paprūdžių kaime, Kelmės rajone, tik užaugau įtėvių šeimoje Kretingos rajone, Laukžemėje. Tuo metu mokiausi Telšių kunigų seminarijoje, buvo atostogos, o aš išsiruošiau į savo tikrąją gimtinę. Nuvažiavau į mokyklą, kurios direktorė mudu su seseria rado miške. Diena buvo ypatingai karšta, todėl nusirengiau viršutinius drabužius, juos sumečiau į mašiną, o piniginę pasidėjau ant jos stogo. Kai nuvažiavau pas tetulę, nusprendžiau nulėkti į parduotuvę. Žiūriu, nėra piniginės, stresas didžiulis, juk buvau seminaristas, pinigų beveik neturėjau, tačiau joje buvo visi svarbiausi mano dokumentai. Sėdint vakare su teta suskambėjo telefonas, paaiškėjo, kad vaikas, eidamas iš mokyklos namo, rado mano piniginę. Pagalvojau, kad pirmą kartą gyvenime atvažiavau į gimtąjį kraštą ir nutiko toks įvykis, pasibaigęs laimingai.

– Tai kiek turite brolių ir seserų be tikrosios sesers Ritos?

– Su Rita esame vienos mamos ir tėčio. Iš jo pusės dar turiu brolį ir seserį, o iš mamos pusės turėjau du brolius, kurių vienas miręs, o kitas dingęs be žinios. Tėvo vaikus augino jo moterys.

– Jūsų gyvenimas primena romaną. Ar nesvarstote rašyti autobiografinės knygos?

– Buvau pradėjęs rašyti, bet sugedo kompiuteris, kuriame liko pirmieji knygos apmatai, užrašai, prisiminimai. Galvoju apie tai, nes bepasakojant iškyla įvairiausių atsiminimų. Manau, kad ateityje knyga tikrai bus.

Ištinka dvasinė sausra

– Galbūt jūsų gyvenime nutiko dalykų, dėl kurių gailitės?

– Kad išmokau melžti karvę (juokiasi). Labai norėjau padėti tėvams ūkyje, todėl būdamas 7 metų kartu su kaimyne Laura išmokome karvę melžti. Nuo tos akimirkos man reikėdavo tą daryti kasdien.

Tiesą sakant, dar labai nemėgstu vairuoti mašinos, ypač ilgose trasose. Jeigu, kur čia vietoje pavažinėti, tai dar nieko, tačiau kai man reikia parvažiuoti į Kretingą, turiu stipriai morališkai nusiteikti ilgai kelionei. Kai laikiau praktinį vairavimo egzaminą, visą laiką kalbėjau poterius, kad instruktorius nematytų mano klaidų (šypsosi). Matyt padėjo, nes tąkart vienintelis iš trijų mokinių iš pirmo karto išlaikiau egzaminą.

– Ar nebuvo kilę pagundų mesti kunigystę?

– Buvo metas, kai palikau Telšių kunigų seminariją dėl vidinių dalykų. Išėjau iš jos ir vos nesusituokiau, bet per krikšto sūnaus krikštynas supratau, kad šeimyninis gyvenimas – ne man, nes tikrai noriu būti kunigu. Tada labai sunkiai grįžau atgal, pradėjau mokytis Kauno kunigų seminarijoje, kurią ir baigiau. Manau, kad tokia buvo Dievo valia, nes plėtėsi mano pažįstamų ir draugų ratas, atsidurdavau ten, kur privalau būti, kad kažko išmokčiau.

– Negi niekada nesuabejojote Dievo buvimu?

– Ne. Nors kartais menkutė abejonė išsprūsta, kaip mes, kunigai, sakome, ištinka dvasinė sausra, kai nieko nebenori. Tik nereikia to išsigąsti, nes tai – laikina. Nuolatinis santykis, malda su Dievu, man asmeniškai yra labai svarbu ir reikalinga. Visada sakau, kad savo gyvenime turėjau keletą didelių stebuklų ir daug mažų stebukliukų.

Pirmas didelis stebuklas tas, kad, logiškai mąstant, jeigu būčiau likęs vaikų namuose, nežinau kuo šiandien būčiau tapęs. Dievas padarė taip, kad atsidūriau tinkamoje šeimoje, ėjau į mokyklą, kur dirbo patys nuostabiausi mokytojai, suteikę man didelį žinių bagažą.

Antras didelis stebuklas. Kai man buvo 20 metų ant veido susiformavo pūlinys, dėl kurio pjaudamas žolę nualpau. Mane paguldė į Palangos ligoninę ir gydė nuo geltos, sveikata negėrėjo ir visa laimė, kad atvažiavo teta gydytoja ir priprašė mane pervežti į Klaipėdos ligoninę, kurioje nustatė sepsį – kraujo užkrėtimą. Tąkart medikai pasakė, jog gyvenu paskutines savo dienas ir manęs jau nebeišgelbės. Toje ligoninėje kasryt į palatą ateidavo nuostabus gydytojas, kuris pirmiausiai virš kiekvieno ligonio tiesdavo rankas ir lotyniškai kalbėdavo maldą „Tėve mūsų“. Manau, kad jo ir artimųjų maldos išgelbėjo man gyvybę.

Trečias didelis stebuklas, kad po sunkaus kelio ir išbandymų grįžau atgal į kunigystę. Buvo daug poterių ir atėjo aiškus supratimas kas yra draugas. Dabar visi mano draugai yra išgryninti.

Ketvirtas stebuklas – Rokiškis ir Rokiškio dekanas Eimantas Novikas su komanda. E. Novikas  – pirmas kunigas, su kuriuo atėjo supratimas, kad man nieko daugiau nereikia, galėčiau su juo dirbti visą gyvenimą ir būti jo dešiniąją ranka. Aš čia jaučiuosi saugus, sveikas ir laimingas. Nuo to laiko, kai prieš pusantrų metų atvažiavau į Rokiškį iš Zarasų, nevartojau nė vieno vaisto, nors po persirgto sepsio esu labai lepus, greit peršąlu, pasigaunu virusus. Prieš 40–ąjį gimtadienį pasidariau tyrimus, atsakymai puikūs. Esu sveikas kaip ridikas, užtat, kad psichologinė būsena gera, lengvas bendravimas, geras sutarimas. Tai labai priklauso nuo bendruomenės vadovo.

Dievas išsirinko

– Esate rokiškėnų mėgstamas kunigas, aktyviai reiškiatės socialiniame tinkle. Kokia populiarumo kaina?

– Jeigu tik dėl to būčiau populiarus, tai sakyčiau, kad mėšlas gaunasi. Ne taip turi būti gyvenime. Manau, kad pats esu kaip žmogus, neieškau naudos, tik noriu būti tarp žmonių, todėl išryškėja geri santykiai. Man reikia žmogaus, man patinka bendrauti. Kartais gal ir pavargstu nuo to, bet aš būnu laimingai pavargęs, o ne išsekęs nuo bendravimo. Jaučiuosi laimingas kažkam padėjęs, pataręs, pagelbėjęs.

Galima sakyti, kad mano gyvenimo kredo – motina išsižadėjo, Dievas išsirinko, todėl esu tam, kad bent vienam žmogui būtų gerai su Dievu.

– Ką jums duoda rašymas ar nuotraukų kėlimas socialiniame tinkle?

– Jeigu man patinka mintis ar nuotrauka, dalinuosi, nes noriu, kad ir kitą tai užkabintų, priverstų susimąstyti, komentuoti, dalintis ir keistis nuomonėmis.

– Ar yra dalykų, apie kuriuos dar niekam nesate sakęs?

– Apie langą. Man langas – kažkas itin svarbaus, tai –  mano gyvenimo būsena, kai jaučiuosi saugiai, patikimai ir geriausios mano mintys ar sprendimai gimsta žiūrint per langą. Matyt taip yra todėl, kad, kai motina mane su sese paliko medžiotojų trobelėje, joje buvo langas. Mus atradusi moteris negalėjo pas mudu patekti pro užrakintas duris, todėl žiūrėjo per langą. Ji mums mojavo ir bendravo pro tą vienintelį langelį. Todėl nuo vaikystės žiūrėjimas į langą man asocijuojasi su laukimu.

– Turite baimių?

– Ne. Gal tik prieš sąlytį su vandeniu turiu apsiprasti su ta mintimi. Prieš einant maudytis sau pasakau, kad tuoj prisiliesiu prie vandens. Manau, kad taip yra todėl, kad vaikų namuose mus suvarydavo į vieną patalpą, turbūt tai buvo prausykla, ir „šlanga“ mus perliedavo vandeniu. Tą jausmą ryškiai ir skaudžiai atsimenu.

Kelionės tikslas – rojus

– Kokia nuotaika pasitikote jubiliejų?

– Gera. Jaučiuosi kaip 25 metų (šypsosi). Vaikystėje labai norėjau, kad man sueitų 25–eri, nes galvojau, kad turėtų įvykti kažkas svarbaus, bet nieko nenutiko. Dabar man 40 metų ir galvoju, kaip būtų gerai, jeigu dabar turėčiau 25–erius, galėčiau daug ką pakeisti (juokiasi).

– Apie ką svajoja kunigai?

– Noriu apkeliauti kuo daugiau šalių, kuo daugiau pamatyti. Kasmet stengiuosi išvykti dukart, vieną kartą į piligrimystės kelionę, kitą kartą išvykstu asmeninių atostogų metu. Norėčiau aplankyti Braziliją, Indiją ir Los Andželą, JAV. Nežinau tikslios priežasties kodėl tas šalis ir tą miestą noriu aplankyti, turbūt dėl to, kad mačiau įdomių laidų apie juos, skaičiau, šiek tiek domėjausi.   

Visada prieš kelionę pasidomiu krikščioniškomis vietomis, kad esant galimybei užsukčiau į jas, yra buvę taip, kad musulmoniškose šalyse atradau nuostabių katalikiškų bažnyčių ar koplyčių, apie kurias viešai nebuvo rašyta.  

Savo 50–mečiui norėčiau parašyti knygą, bet ne tokią, kaip dabar mada – autobiografinę. Šiuo metu pasaulyje vyksta daug įdomių dalykų, todėl tikrai būtų ką rašyti.

Norėjau išmokti groti gitara, neišmokau. Gal tą padarysiu, kai būsiu pensininkas.

Mėgstu ekstremalius dalykus, tokius kaip šokti pririštam guma žemyn galva, plaukti baidare kalnų upėmis. Skridau oro balionu, bet tai visai nebuvo ekstremalu. Tikiu, kad yra daugybė adrenaliną keliančių dalykų, kuriuos verta pabandyti.  

Tačiau galutinis mano tikslas – didžiausia svajonė ir pagrindinė kelionė, yra rojus, kur norėčiau nuvykti, bet greičiausiai aš jo nepasieksiu. Kodėl? Kam daug duota, iš to bus daug ir pareikalauta. Kadangi mums patikėti žmonės, moralė ir bendruomenės vedimas, o tai labai sunkus ir sudėtingas darbas, nes ir mes, kunigai, darome klaidų.

– Kaip švęsite savo jubiliejinį gimtadienį?

– Švęsiu kaip žmogus. Vieną dieną bus oficiali vakarienė, o šeštadienį pasikviečiau draugus. Susirinks artimiausi draugai iš Rokiškio, Biržų, Pasvalio, Zarasų, kur teko kunigauti. Paprastai vaišes ruošdavau pats, nes mėgstu gaminti, kepti pyragus, bet šįkart jau nesiterliojau, užsakiau kavinę.

– Mėgstate gaminti?

– Taip. Ir konservuoti mėgsti, ir uogienes virti. Nesunku tai daryti, pats visko ir išmokau. Žinoma, iš pradžių beveik viską tekdavo išversti lauk, tiek pyragus, tiek konservus, bet dabar tai jau nutinka labai retai. Klebonijos kieme yra šiltnamis ir daržas, kur su Rokiškio „Carito“ vadove Dangira Šatiene užsiauginame įvairiausių daržovių, o tada jau atsidedu improvizacijai virtuvėje.

– Mums kalbantis vis išlenda jūsų žemaitiškas akcentas. Kaip kalbate sutikęs žemaitį?

– Kai žmogus ateina išpažinties ir išgirstu kalbant žemaičių tarme, pasijuntu išmuštas iš vėžių. Iškart automatiškai persijungiu į žemaičių kalbą. Lygiai taip pat, kai skambinu į Žemaitiją, tuoj pat pradedu kalbėti gimtąja tarme. Rokišky vis dar stengiuosi apsimetinėti kalbėdamas lietuvių kalba (šypsosi).