Dekanas Eimantas Novikas – 27-asis Rokiškio krašto garbės pilietis (video) (4)

Rokiškio dekanato dekanas, Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos klebonas, Panemunėlio ir Kazliškio parapijų administratorius kunigas Eimantas Novikas tapo 27-uoju Rokiškio krašto garbės piliečiu. Sprendimą dėl to rajono taryba priėmė dar šiemet sausį, tačiau garbės piliečio regalijos įteiktos tik dabar – miesto gimtadienio proga. Priežastis paprasta: pagerbti dekaną norėta jo darbo vietoje – šventovėje, kurioje jis keičia ne tik išorę, vidaus interjerą, bet ir žmonių širdis.

Santykiai prasideda nuo pagarbos
Dekanas E. Novikas kilęs iš Radviliškio krašto, Šeduvos. Į Rokiškį tarnauti šio krašto žmonėms atvyko 2013-ųjų rudenį. Ir iš karto ėmė prie savęs traukti žmones. Ne skambiais pažadais, garsiomis idėjomis, bet tiesiog paprastu, žmogišku bendravimu. Daugelį savo parapijiečių dekanas žino vardais: jie – ne nežinomi numeriai telefono ekrane. Ne vienas nustemba, kai paskambinęs dekanui, išgrista pasisveikinimui ištartą savo vardą. „Jei kas rastų ar paveldėtų mano telefoną, ten pažymėta RP ir vardai“, – sakė jis.

Jau pirmaisiais veiklos metais Rokiškyje parapija ir dekanatas pajuto daug naujovių. Štai kad ir nuolatos atnaujinama parapijos interneto svetainė. O pandemijos iššūkiai paskatino ieškoti ir naujų maldos, bendravimo su tikinčiaisiais būdų: sugalvota idėja uždegti virtualią žvakutę. Dekanas pirmasis pasiūlė ir šv. Mišių vaizdo transliacijas, kad jos būtų prieinamos tikintiesiems, kol bažnyčios buvo užvertos. Išdrįsti visados būti kamerų objektyve – didžiulės drąsos ir atvirumo reikalaujantis žvilgsnis. Būti su tikinčiaisiais tada, kai jiems labiausiai reikia paguodos, palaikymo, tvirtybės, mokymo pavyzdžiu. O kur dar nuoširdus gyvas bendravimas švenčių, atlaidų metu.

Kažin, ar pats dekanas suskaičiavo, kiek per šį laikotarpį pakrikštijo naujų parapijos narių, palaiminimu palydėjo poras į naują šeimos gyvenimą, kiek paguodos ir rūpesčio žodžių ištarė į Amžinybę išėjusių tikinčiųjų artimiesiems? Koks svarbus tas paramos žodis, rūpestis, liudija kita dekano idėja – išklausymo tarnystės kambarys, kuriame kiekvienas norintysis gali pasikalbėti, pasiguosti, išpasakoti savo rūpesčius, bėdas, pasidžiaugti...

O kur dar kursai sutvirtinamiesiems, sužadėtiniams. Kurie juos lankiusiems žmonėms įsiminė ne tik nuoširdžiu bendravimu. Dekano pokštai ir patarimai jo sutuoktas poras lydi ir po kelerių metų. Pandemija kiek sumaišė gerų iniciatyvų, pavyzdžiui, šeimų šventės tradicijas.

Atsirado ir kitų gražių tradicijų. Netrukus, spalio 4-ąją vėl bus minima šv. Pranciškaus Asyžiečio diena, kurios metu bus laiminami rokiškėnų augintiniai.
Rokiškėnų mėgiamas dvasininkas nebijo ir nepatogių temų: nuolatos primena apie pareigą skiepytis, laikytis karantino reikalavimų.

Bažnyčia pasikeitė neatpažįstamai
Per šiuos beveik aštuonerius veiklos metus Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje daug kas pasikeitė. Žinoma, labiausiai matomi fiziniai, materialūs pokyčiai. Kas bepasakys, kiek įtampos ir rūpesčio dekanui kainavo bažnyčios pamatų sutvarkymo, šildomų grindų įrengimo ir kiti projektai? Kai kovota dėl idėjos, mėnesių mėnesiais kantriai aiškinant paveldosaugininkams, kad šv. Mišios ir vaikų katechezės Rokiškio bažnyčioje, didžiausioje dekanato šventovėje, tuomet, kai joje tvyro minusinė temperatūra, yra sunkiai besuvokiama XXI a. „Pats paveldosaugininkų paklausiau, ar patys leistų vaikus į katechezę bažnyčioje, kurioje yra trylika laipsnių šalčio“, – sakė jis. Taip kantriai, atkakliai įrodinėjant savo tiesą ir buvo pasiekta, kad Rokiškio bažnyčioje atsirastų šildomos grindys.

Jų įrengimas buvo tikra dovana miestui. Ir ne tik todėl, kad dabar tikintieji gali melstis jaukioje bažnyčioje. Grindų restauravimo metu buvo atidengti seniausios Rokiškio miesto istorijos klodai, senųjų bažnyčių pamatai. Kuriuos dabar kiekvienas gali išvysti pažvelgęs pro stiklinius „langus“ bažnyčios grindyse.

Pernai tvarkyti bažnyčios pamatai. Dekano entuziazmas, atvirumas lėmė, kad tai nebuvo tik paprasta statybinė operacija. Tvarkybos darbai susieti su rimtais archeologiniais tyrimais, kurie mūsų kraštą vėlgi praturtino ne tik vertingais radiniais, bet ir svarbiomis įžvalgomis.

Dar viena dekano sugalvota naujovė – bažnytinio meno muziejus. Jo dėka visi norintieji gali išvysti bažnyčios lobyno gražiausius eksponatus.
Nenuostabu, kad už šias iniciatyvas dekanas E. Novikas buvo apdovanotas visuomeninės organizacijos „Tyzenhauzų paveldas“. Kaip tik jos tuometinis vadovas Raimondas Sirgėdas ir pasiūlė dekano kandidatūrą Rokiškio krašto garbės piliečio titului suteikti.

O kur dar visoje Lietuvoje Rokiškį išgarsinusi... smėlio prakartėlė. Ir šiandien bažnyčios lankytojai gali grožėtis įspūdinga šv. popiežiaus Jono Pauliaus II skulptūra iš smėlio, taip pat toli išgarsinusia mūsų kraštą.

Tačiau ilsėtis ant laurų dekanui nėra laiko – startavo bažnyčios vidaus tvarkybos projektas. Jis vėl žada daugybę svarbių istorinių atradimų ir liudijimų. Renkamos lėšos tam, kad bažnyčios bokšte suskambėtų naujieji, kol kas prie Švč. Mergelės Marijos altoriaus saugomi varpai.

Pokyčius pajuto ir Panemunėlio parapijos tikintieji. Jų bažnyčia kinta tiesiog akyse. Svarbus permainų liudininkas – ir suburta, sutvirtinta bendruomenė. Kuri jau išdrįso pateikti paraišką Panemunėliui tapti Lietuvos mažąja kultūros sostine. Ir ši paraiška laimėjo.

Didžiausios parapijiečių baimės
Rokiškio miesto garbės piliečio regalijų teikimo ceremonija – įspūdinga ir jaudinanti. Deja, joje negalėjo dalyvauti rajono meras Ramūnas Godeliauskas, kuris yra šios parapijos uolus narys. Garbės piliečio regalijas dekanui E. Novikui įteikė vyriausias rajono tarybos narys Vytautas Vilys.

Sveikatos, tvirtybės nelengvame darbe linkėjo Seimo nariai Vidmantas Kanopa ir Jonas Jarutis, Dievo palaimos – Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos choristai ir vargonininkas Justinas Šapola, parapijos šeimos centro atstovai Ona ir Giedrius Viduoliai, Tyzenhauzų paveldo organizacijos nariai, visuomenininkai, rajono tikybos mokytojai.

Dekaną pasveikino ir Rokiškio miesto svečiai. Kartu su rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju Valerijumi Rancevu ant scenos sveikinti atėjo ir Ukrainos miesto Dubnos, su kuriuo mūsų miestas mezga draugystės ryšius, delegacija. Sveikinimas labai simboliškas, rodantis įvairių krikščioniškųjų konfesijų draugystės prasmę.

Apie tai, kad gražiausias linkėjimas dekanui – tai ne sveikinimo žodžiai, ne gėlės, o ėjimas kartu su juo Dievo link – kalbėjo parapijos vikaras kunigas Ernestas Želvys. Jis kartu su kolega dvasininku Vincentu Stankevičiumi, zakristijonu Regimantu Narkevičiumi ir parapijos „Carito“ savanoriais dekaną vainikavo ąžuolo vainiku, linkėdami jo tvirtybės nelengvame dvasininko kelyje.

Sveikintojai išreiškė ir didžiausius parapijiečių nuogąstavimus: jie baiminasi, kad dekanas anksčiau ar vėliau bus iškeltas, ir su baime skaičiuoja dvasininko kadencijas. Linkėdami, kad jis čia kunigautų ne septynerius, o bent keturis kartus po septynerius metus. Ir pabrėžė, kad dekaną retas pavadina tikruoju vardu: nuoširdus, puikų humoro jausmą turintis, šiltai bendraujantis dvasininkas ir į akis, ir už akių tiesiog vadinamas dekanu, kunigu Eimučiu.
Dekanas nuramino, kad kadencijų skaičiuoti kol kas neverta: tarnystės Rokiškio krašte laikas – neribotas. Jis pabrėžė, kad garbės piliečio titulas – tai ne tik jo, tai visų parapijos ir dekanato žmonių nuopelnas. Todėl ir garbės piliečio ženklą žadėjo panešiosiantis tik iki vakaro. „O vėliau jis bus pakabintas šalia Švč. Mergelės Marijos altoriaus“, – sakė dvasininkas.

Įdomu tai, kad iš dvidešimt septynių Rokiškio krašto garbės piliečių, tik du yra dvasininkai: šviesaus atminimo vyskupas Juozas Tunaitis bei dekanas E. Novikas.

Prasmingas akordas
Po iškilmingos Rokiškio krašto garbės piliečio regalijų teikimo ceremonijos – paskutinysis miesto šventės akordas. Įstabus Tarptautinio Rudolfo Lymano vargonų festivalio koncertas, paskutinysis Rokiškio miesto 522-ojo gimtadienio akordas. Ir šiuolaikinėmis kompozicijomis, ir įstabiais Antonio Vivaldžio kūriniais žavėjo Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinis ansamblis „Musica humana“. Paskutinįjį koncerto kūrinį – Gintarės Jautakaitės garsiąją dainą „Viešpaties lelija“ garbūs svečiai skyrė dekanui E. Novikui.