Pavlius Gaigalas – apie blėstančią Rokiškio konservatorių žvaigždę (0)

Turbūt nemažai dešiniesiems save priskiriančių bei apskritai žinomesnių žmonių buvo išsiųstas Pavliaus Gaigalo viešas laiškas. Jame juntama neviltis bei kalbama apie žlungantį TS - LKD partijos Rokiškio skyrių, svarstoma apie jo ateitį. „Rokiškio Sirena“ pasidomėjo, kas yra laiško autorius P. Gaigalas, kuo jis gyvena ir ko tikisi iš ateinančių rinkimų.

Ištrintas konservatorių vardas

Pacituosime tik dalį minėto ilgo laiško: „Rugsėjo 6 d. 17 val. Rokiškio teatro rūmų mažojoje salėje (Respublikos g. 96, Rokiškis), pirmininkaujant Algiui Kazulėnui, įvyko taip vadinamas TS-LKD Rokiškio skyriaus visuotinis narių susirinkimas, kurio darbotvarkės pagrindiniu klausimu buvo kandidato (-ų) pasiūlymas į merus. Susirinkime dalyvavo mažiau nei trečdalis skyriaus narių, dauguma – sunkiai suvokiantys, kas vyksta aplamai. <...> Padarėme daug klaidų prieš 4 metus ir apie tai esu rašęs bei kalbėjęs. Svarbiausia, kad per tuos metus visai iš rajono spaudos ir viešumos buvo ištrintas konservatorių vardas, neliko mūsų veido. Mes užmiršdavome net pasveikinti rajono žmones su didžiausiomis Valstybės šventėmis, pagerbti bei išlydėti į amžinąją kelionę savo kolegas, o ką jau kalbėti apie politinius bei oponuojančius straipsnius...“ Likusioje laiško dalyje minimos žinomų žmonių pavardės ir jų padarytos klaidos. Manome, kad tie, kuriems tai reikia žinoti, jau su šia laiško dalimi yra susipažinę, todėl nebesikartosime.

Nuvykome susipažinti su visuomeniškai aktyviu žmogumi ir sužinoti, kodėl gimė šis laiškas, kokia gyvenimiška patirtis prie jo prisidėjo.

– Skaičiau Jūsų viešą laišką. Apie jo turinį pakalbėsime vėliau. Norėtųsi apie Jus sužinoti šį tą daugiau. Kas Jūs?

– Manau, mane ir taip jau daug kas žino. Esu Pavlius (būtent Pavlius, o ne Paulius. Tokį vardą man davė ten, kur gimiau) Gaigalas – tremtinys, gimęs Irkutsko srityje, Čeremchove. Trijų su puse metukų su tėveliais parvykau į Lietuvą. Apsistojome senelių gimtinėje Linkuvoje (Pakruojo rajonas). 1974 metais ten baigiau vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojau į Vilniaus universitetą, kur 1980 metais baigiau medicinos studijas ir pagal paskyrimą atvykau į visai man nepažįstamą Rokiškio rajoną. Čia užauginau du sūnus – Ernestą ir Gytį. Ernestas Gaigalas – Karaliaus Mindaugo husarų bataliono vadas, Gytis – tolimųjų reisų vairuotojas. Prieš 16 metų pirkau sklypą ir pasistačiau namus Velykalnio bendruomenės kvartale. Čia auginu gėles, augalais puošiu alpinariumus ir puoselėju aplinką.

– O visuomeninė veikla? Sprendžiant iš laiško, esate visuomeniškas ir aktyvus žmogus.

– Tikriausiai taip. Galiu save pavadinti visuomenišku, be to, ir politiku. Esu ne tik Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Rokiškio rajone iniciatorius ir ideologinis lyderis, jo pirmininkas, bet ir tremtinių, „Žaliųjų“ judėjimo Rokiškio rajone pradininkas bei ilgametis vadovas, Lietuvos Gydytojų sąjungos rajone  įkūrėjas ir ilgametis jos pirmininkas. Dar – vienas iš Tėvynės Sąjungos - Lietuvos konservatorių partijos Rokiškio skyriaus įkūrėjų, Lietuvos liberalų sąjungos Rokiškio skyriaus atgaivintojas ir pirmininkas...

– Gyvenate gražioje ir, galima sakyti, išskirtinėje Rokiškio miesto vietoje - Velykalnyje. Kaip čia įsikūrėte ir ką šiuo metu veikiate?

– Kaip minėjau, prieš 16 metų pirkau žemės sklypą ir nuo nulio pradėjau statybas, kurios šiai dienai atsipirko su kaupu, todėl šiuo metu ilsiuosi, toliau puoselėju grožį, augindamas gėles, bitininkaudamas, o laisvalaikiu – ir medžiodamas. Vasara prabėga akimirksniu, nes prižiūriu per 50 bičių šeimų, o dabar rūpinuosi realizuoti daugiau nei tris tonas prikaupto medaus, kelius kilogramus bičių pikio, bičių duonelės ir vaško, tad darbo užtenka. Tiesa, šiuo metu eina į pabaigą ir saulės elektrinės montavimo darbai.

– Kaip ir kada pasukote politiko keliu?

– Visada buvau aktyvus ir nuo to kentėjau. Turbūt dėl to savo prigimtį privalėjau slėpti net universitete. Net tada, kai vidurinėje ir aukštojoje mokykloje mums reikėjo pasakoti tarybinės šalies istoriją ir net laikyti iš to egzaminus, aš jau nuo vaikystės žinojau ir kitą skaudžią mūsų tėvų bei senelių tragediją, gaudžiau kiekvieną žodį apie Lietuvos partizanus, taip vadinamus stribus ir verkdavau. Nebuvau TSKP partijos nariu. 1988 metais, papūtus Atgimimo vėjams, įsitraukiau į politiką. Taip atsidūriau Sąjūdyje, kūriau visuomenines, profsąjungines ir partines organizacijas.

– Koks dabartinis Jūsų ryšys su TS - LKD?

– Prie metus sustabdžiau narystę TS-LKD partijoje iki naujojo Rokiškio skyriaus pirmininko rinkimų. Savo narystės nesu atstatęs, net ir pasikeitus skyriaus pirmininkui. Nežiūrint į tai, domiuosi, kas vyksta skyriuje, ką konkrečiai veikia rajono tarybos nariai konservatoriai. Su esamais ir buvusiais partijos bičiuliais dalinamės patirtimi ir naujovėmis.

– Kokias matote konservatorių partijos perspektyvas Rokiškio rajone?

– Jei pasakyčiau vienu žodžiu, tai liūdnos. Tokios situacijos, kuri yra šiuo metu, neteko matyti per visą skyriaus gyvavimo laikotarpį. Kaip galima juos vadinti konservatoriais, kai jie patys išduoda savo vertybes ir žada eiti vienu sąrašu su socialdemokratais artėjančiuose savivaldos rinkimuose? Tai kokiai politinei partijai jie atstovauja ir kas jie aplamai yra, pasakykite Jūs man, jei galite? Socialkonservatoriai? Bet tokių juk nėra. Skyrius pirmą kartą per savo gyvavimo laikotarpį nekelia savo kandidato į merus, o antrajame rinkimų ture jau numatę remti socialdemokratų merą. Ir kam tokie viražai? Nejaugi jie mano taip suklaidinti savo rinkėją? Gaila, kad dabartiniai TS-LKD partijos nariai, pakliuvę į savivaldybės tarybą, nepapasakoja rinkėjams, ką jie gero konkrečiai nuveikė šioje kadencijoje. Visų jų vardus ir pavardes privalėtų žinoti rinkėjas ir daryti išvadas.

– Kaip nutiko, kad neatsirado žmogaus, kuris iš pačių konservatorių tarpo galėtų kandidatuoti į merus?

– Tam yra ne viena ir ne dvi priežastys. Viena – esami rajono Tarybos nariai  užima dar ir svarbius vadovaujančius postus konservatorių skyriaus taryboje. Tad visa valdžia – jų rankose ir jie nesiruošia jų užleisti. Geriausias to pavyzdys prieš pusmetį įvykę skyriaus pirmininko rinkimai. Buvo siūloma kandidatuoti į merus ne vienam asmeniui, bet visi atsisakė dėl asmeninių priežasčių. Kita priežastis – negebėjimas matyti bei prognozuoti situacijos skyriuje, todėl iš anksto nebuvo ruošiama pamaina. Dirbama chaotiškai, pripuolamai, aplaidžiai, be jokios ugnelės. Skyriuje nėra jokios sveikos konkurencijos, netoleruojama kita nuomonė, juolab kritika. Skyrius sensta, mažėja jos narių. Skyrių papildo vos vienas kitas jaunesnis.

 –  Kaip manote, galbūt konservatorių vardas neteko statuso ne tik Rokiškyje, bet ir Respublikos mastu? Jeigu taip, kodėl?

– Aš nenorėčiau dėti lygybės ženklo tarp Respublikos konservatorių ir Rokiškio skyriaus dėl daugelio priežasčių, nes tai – visai skirtingi pilotažai. Aš, pavyzdžiui, pritariu šios Vyriausybės darbui ir palaikau užsienio reikalų ministro Landsbergio jaunesniojo pozicijai, didžiuojuosi krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko darbu, visokeriopai remiant ir padedant ukrainiečius jų kovoje, žaviuosi finansų ministre Gintare Skaiste, socialinės apsaugos bei darbo ministre Monika Navickiene. Iš kitos pusės, niekaip negaliu sutikti ir pritarti socialdemokratų pirmininkės Vilijos Blinkevičiūtės, socialdemokrato G. Palucko nuolatinei ir įkyriai kritikai bet kokiu klausimu šiai Vyriausybei ir konkrečiai Ingridos Šimonytės adresu. Gi Rokiškio konservatoriai tyli ir tarsi to nemato bei negirdi. Negirdėti jokio komentaro savo rinkėjams. Buvau pareiškęs prašymą svarstyti vieną mūsų skyriaus narį dėl jo negatyvių pasisakymų apie Vyriausybę, tačiau net ir po tokio mano prašymo skyriuje buvo tylu.

– O ar įsivaizduojate save meru? Galbūt galėtumėte ir norėtumėte kandidatuoti?

– Dar prieš šiuos Seimo rinkimus, siūlant kandidatus nuo skyriaus į Seimą, A. Kaupienė mūsų skyriaus taryboje pati pirmoji pasiūlė mano kandidatūrą. Aš mandagiai atsisakiau ir čia pat pasiūliau kitą kandidatę. Ši sutiko, o skyriaus visuotinis susirinkimas tam vienbalsiai pritarė. Tačiau greitai Vilnius mums „pakišo kiaulę“, primygtinai reikalaudamas kelti ir agituoti už nepartinio ir skyriuje niekada nedirbusio asmens kandidatūrą. Aš tam priešinausi, tačiau iš skyriaus narių matomo palaikymo nesulaukiau. Dabar dėkoju Dievui, kad jis man apšvietė protą ir nesutikau su pasiūlymu kandidatuoti, nes nebūčiau leidęsis taip lengvai sutrypiamas. Tad ir dabar apie jokias kandidatūras daugiau nesvajoju, juolab skyriuje niekas nepasikeitė. O meru save įsivaizdavau ir galbūt būčiau buvęs visai neblogas, tačiau mes tada meru matėme kitą žmogų. Vardan tiesos, noriu pasakyti, kad per visą savo politinę karjerą nesiveržiau į postus, nes mylėjau ir buvau atsidavęs savo profesijai bei darbui. Dabar save matyčiau administraciniame darbe, nes už mano nugaros – daugiau nei 25 darbo valstybės tarnyboje metai.

– Kokius jausmus jaučiate dėl dabartinės konservatorių partijos situacijos?

– Labai išgyvenu dėl visko, kas vyksta skyriuje, ir pergyvenu dėl jo ateities. Juk jis yra mano rankomis kurtas. Gal vien dėl to niekaip negaliu nutolti nuo jo reikalų, net ir sustabdęs narystę. Be to, skyriaus nariai vis manęs nepamiršta ir dažnai skambina bei informuoja, kas dedasi, stabdo gatvėje, rašo laiškus, dalinasi įspūdžiais. Nemaloniai nuteikia žinios, kai išgirstu, kad tyliai pasitraukė iš šios veiklos jauni, mano atvesti žmonės.

– Dirbote gydytoju to meto sanitarijos epidemiologijos stotyje, pastaruoju metu –epidemiologu Nacionaliniame visuomenes sveikatos centro Rokiškio skyriuje ir gan sėkmingai tvarkėtės su Covid-19 epidemija. Kaip manote, ar panaši „kovidinė“ situacija dar sugrįš į rajoną ir kaip išvengti šio sunkaus susirgimo?

– Sergamumas „kovidu“ duoda apie save žinoti. Gana dideli sergamumo skaičiai šalyje. Dėkui Dievui, nėra daug mirčių, neapkrauti gydytojai ir neperpildyti reanimacijos skyriai. Sergamumo rodikliai gali keistis kiekvieną dieną ir ypač – artėjant šaltajam metų laikui. Žmonės apsileido ir nebedėvi apsaugos priemonių, net ir didžiuliuose susibūrimuose. Šiuo metu Rokiškio rajonas pagal susirgimų Covid-19 infekcija skaičių – „žalias“ ir didelio susirgimų skaičiaus nėra. Nors specialių valdymo priemonių COVID infekcijai nebetaikoma, taikomos tokios pat priemonės, kaip ir gripo epidemijos metu (tik prie gripo epidemija skelbiama, kai 100 atvejų tenka 10 000 gyventojų, o dabar bus suminiai gripo bei Covid atvejai ir epidemija skelbiama, kai 150 atvejų teks 10 000 gyventojų). Kaip kalbėjo prof. S. Čaplinskas, ne tiek yra svarbus kaukių dėvėjimas prekybos centruose, kur geras vėdinimas ir žmonės būna ne tokį ir ilgą laiką, bet mokyklose, darbovietėse, viešajame transporte, kur žmonės būna kontakte ilgą laiką su bloga ventiliacija.

Vis dar trūksta švietimo, nes kai kurių supratimas ir sąmoningumas dar žemas. Atėję į polikliniką, kitas medicinos įstaigas kai kurie vis dar piktinasi, kad reikia kaukių. Daugėja nusistatymas prieš skiepus ir tai – pats baisiausias dalykas, koks begali būti. Skiepai, ir ne kas kitas, leido iš esmės suvaldyti šią infekciją. Todėl to niekada neužmirškime ir neskleiskime melo, kad skiepai žudo, o ne gydo.