Lietuvos Nacionalinio dramos teatro spektaklis - "Durys" jau šiandien! (0)

Tai - norvegų režisieriaus ir choreografo Jo Strømgren darbas, kuriame išvysite PUIKIAI žinomus veidus: Rimantę Valiukaitę, Rasą Samuolytę, o vieną aktorių Jūs asmeniškai pažįstate - Rokiškyje režisieriumi dirbusį Rytį Saladžių. 

Rytis Saladžius - ROKIŠKIETIS. Dirbo Rokiškio kultūros centro liaudies teatro režisieriumi (2015m.-2016m.), auksinių scenos kryžių 2019 nominantas, dramos aktorius.

TEATRO MYLĖTOJAU, ateik šiandien ir pamatyk įstabaus grožio spektaklį.

APIE 

Esminė spektaklio scena pasirodė pirmoji – vakarėlis namuose ir žaidimas, kai muzikai nutilus ant kėdės atsisėsti nespėjęs žmogus iškrenta ir keliauja už durų. Pirmasis ženklas, kad namuose esi nereikalingas – draugai aiškiai pasakė eiti lauk ir jei bandysi spyriotis, būsi tiesiog išneštas (pakeliui apgaule, ne pagal žaidimo taisykles išstumiant dar vieną žmogų). Taip linksminantis ir juokaujant už durų išprašomi beveik visi ir žmonių požiūris į buvusią namų erdvę pradeda keistis.

„Durų“ aktoriai sėkmingai tvarkosi su daliai jų naujomis sceninės raiškos priemonėmis, nors daugumą jų dar riboja bandymas išvengti grotesko. Tikėtina, kad tai lemia Lietuvos teatro tradicijoje įsišaknijęs poreikis psichologiškai paaiškinti kiekvieną savo veiksmą ir nenoras pasitikėti charakterine vaidyba.

Daliai žiūrovų „Durys“ taps pirmu susidūrimu su itin teatrališku šokio spektakliu. 2010-aisiais pirmą kartą lankantis festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ ir stebint Strømgreno „Eksperimentą“, norėjosi konstatuoti: čia gi ne šokis, o teatras. Tačiau jei „Durų“ kūrėjai spektaklyje teigia, kad šokti galima ir epilepsiją primenančiais judesiais, matyt, neverta raminti potencialių žiūrovų, išsigąstančių šokio spektaklio žanro.

Jo Strømgren: Durys skiria „čia“ ir „kitur“. Yra labai stiprus įsitikinimas, kad toje kitoje pusėje visad bus kažkas geresnio. Šis tikėjimas verčia žmones judėti. Kažkur Europoje, šalių sienų, kalbų, religijų ir geografinių barjerų padalintoje žemėje, visuomet egzistavo migracijos fenomenas. Tai būdas išgyventi ir būdas priešintis, galimybė pradėti  gyvenimą iš naujo, taip pat ir sudeginti tiltus, viską palikti užnugaryje. Spektaklyje „Durys“, pasitelkiant judėjimą ir šokį, keliaujama per skirtingus istorinius periodus ir regionus, kad pamatytume visad egzistavusius modelius, migracijos priežastis ir kaip ji kinta skirtingose tautose.

Žmones visad riboja aplinka – namai, mokykla, darbovietė, šalis, restoranas, kuriame išgalime lankytis, asmuo, kurį mylime ar apsimetame mylį.

Priklausyti tam tikrai aplinkai yra nuostabu, ypač jei tavo kaimynas restoranuose lankytis neišgali. Tokie dalykai mus priverčia šypsotis. Tačiau kai vieną dieną kitas kaimynas grįžta namo su kanoja ant mašinos stogo, mes pradedame jaustis apgailėtini. Ir kai kaimyno veide atpažįstame tą šypseną, mes, be abejonės, užsinorime kanojos. Net jei ir labai nemėgstame būti gamtoje.

Spektaklis „Durys“ per naivų ir asociatyvų žvilgsnį į grupę žmonių, atskirtų sienos, siekia atskleisti labiausiai nuviliančius ir destruktyvius žmonių bruožus. Kadangi kitoje pusėje viskas visuomet atrodo įdomiau, siauros durys tampa svarbiu slenksčiu į pokyčius. Tačiau kadangi niekas nėra patenkintas tuo, ką turi, geresnio paieškos tampa nesibaigiančiu procesu. Ar esame laisvi žmonės, galbūt net žavingi ir kūrybingi, ar visgi beviltiškai prisirakinę prie savo įpročių, kaip Pavlovo šunys?