Iš Kauno ir slaptos policijos struktūros – į kaimą, stručių ūkį ir pirmininko kėdę (0)

Prieš pora mėnesių prie Rokiškio krašto ūkininkų sąjungos vairo stojo Mindaugas Petkevičius žemės ūkio kooperatyvo „Eko tikslas“ direktorius. Kaune gimęs ir augęs vyras, tarnavęs Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinėje „Aras“, prieš 20 metų persikėlė į žmonos senelių gimtinę Rokiškio rajone, sukūrė šeimos ūkį ir įgijo tokį mūsų krašto ūkininkų pasitikėjimą, kad šie išsirinko jį pirmininku.

Sudominti jaunimą

– Esate teisininkas ir žemės ūkio verslo vadybos specialistas. Dirbote ne vienoje darbo grupėje Žemės ūkio ministerijoje. Pusantrų metų buvote Žemės ūkio ministro patarėju. Kaip ketinate savo žinių bagažą ir patirtį pritaikyti Rokiškio krašto ūkininkų sąjungoje?

– Esu dėkingas kolegoms, Rokiškio rajono ūkininkams, kurie pasitikėjo manimi ir išrinko sąjungos pirmininku. Šias pareigas eisiu trejetą metų. Tiesą sakant, iki tol trejetą metų buvau Rokiškio krašto ūkininkų sąjungos valdybos nariu, todėl visa šios organizacijos „virtuvė“ man puikiai pažįstama iš vidaus.

Esminių pakeitimų tikrai nebus, dirbsime pagal Rokiškio krašto ūkininkų sąjungos įstatus. Kalbant apie tai, kaip matau mūsų sąjungos ateitį, tai norėčiau tokių pokyčių, kurie realiai būtų naudingi mūsų krašto žemdirbiams. Žinoma, ir toliau vykdysime sąjungos tikslus – puoselėti, tobulinti ir skatinti ūkininkus bei ūkininkavimą, taip pat jaunimą sudominti žemės ūkio veikla.

Keletas iš mano uždavinių – tinkamai perteikti su ūkininkavimu susijusią informaciją, informacijos srauto valdymas ir išaiškinimas suprantama kalba, nes išeina vis nauji įstatymai, kurie dažnai keičiami. Kadangi jie surašyti „sausa“ įstatymų kalba, neretai net ir išmanančiam sunku suprasti. Manau, kad labai svarbu ūkininkams išaiškinti kurioje vietoje ir kaip pasikeitė įstatymai, kas jiems nuo to bus geriau ar blogiau. Pajuokausiu, mano tikslas – pateikti labiau „sukramtytą“ informaciją, jog nereikėtų gaišti laiko skaitant visą įstatymą ir gilinantis į jį ir ieškant kas konkrečiai pakeista. Savo pirmininkavimo laikotarpiu ūkininkams stengsiuosi pateikti aiškią ir suprantamą informaciją. Tai ypač svarbu, nes jau dabar turiu keletą teisinių klausimų, pavyzdžiui, lieka neaiškus klausimas dėl veislinio selekcinio mokesčio ūkininkams.

– Kokie klausimai rūpi mūsų žemdirbiams?

– Daugybė (šypsosi). Pavyzdžiui, vienas tokių klausimų, dėl kurio mūsų ūkininkams skauda galvą ir tai, kad pabrangus grūdams gyvulius auginančiam ūkininkui pajamos iš javų viršijo pajamas iš pieno, todėl jis pagal Nacionalinę mokėjimo agentūrą iš gyvulininko tapo grūdininku. Šis ūkininkas planavo statytis tvartą gyvuliams, tačiau tapęs grūdininku nebegali to daryti, nes negali pretenduoti į paramą, nes jo pajamos daugiau kaip 50 proc. yra iš javų pardavimų.

Taip pat kažkur dingo terminas „mišrus ūkis“, kai deklaruojama žemės ūkio veikla, susijusi ir gyvulininkyste, ir su augalininkyste. Čia paminėjau tik keletą rokiškėnams rūpimų klausimų, kurių išties yra gerokai daugiau.

Žodžiu, mūsų ūkininkams aktualių klausimų daug, bandysiu su jų pagalba įsigilinti į aktualius klausimus ir juos spręsti, todėl apie Rokiškio sąjungos ūkininkų tarybos posėdžius ir juose nagrinėjamus klausimus informuosime visus ūkininkus, kad jie galėtų mums teikti pastabas ir patys ateitų į posėdžius. Iki šiol to nebuvo. Norėčiau, kad tam tikri klausimai mūsų kolegoms būtų žinomi iš anksto. Taip pat po posėdžio informuosime visus ūkininkus, kas buvo nuspręsta posėdyje, kas mums pavyko ar nepavyko, kokie siūlymai buvo pateikti ar iškeltos problemos, kaip jas spręsime.

– Paminėjote, kad ūkininkavimu norite sudominti jaunimą. Kaip tai įsivaizduojate?

– Noriu skatinti vaikų ir jaunimo domėjimąsi žemės ūkiu, verslo ir karjeros galimybėmis bei įvairiomis ūkininkavimo alternatyvomis, skatinti užimtumą bei stiprinti motyvaciją. Būtų gerai į ūkinę veiklą įtraukti vaikus ir jaunimą, kad jie būtų supažindinami jau vaikų darželiuose ar mokyklose. Prieš mane buvusi pirmininkė Lina Meilutė Datkūnienė pradėjo tokią veiklą, norėčiau ją tęsti. Ji skatino, kad ugdymo įstaigose būtų šiltnamis, kuriame augintų daržoves. Smagu, kad jau ketvirtus metus trijuose Rokiškio miesto vaikų darželiuose vaikai mokosi daržoves auginti šiltnamiuose.

Galima sukurti filmą

– Kokie keliai jus, Kaune gimusį, augusį, studijas baigusį ir sėkmingą karjerą dariusių pareigūną, atvedė į Lietuvos ir Latvijos pasienyje esantį Rokiškio rajoną?

– Abu su žmona Kristina gimėme ir užaugome Kaune. Sukūrę šeimą apsigyvenome žmonos tėvų name. Žinoma, didmiestyje viskas buvo po ranka: visi įmanomi patogumai, parduotuvės, įstaigos, darbas, pramogos. Kai atsikėlėme iš Kauno į Rokiškio rajoną, čia nebuvo jokių kasdienių mums įprastų patogumų, kol susitvarkėme buitį, teko pratintis prie kitokių gyvenimo sąlygų nei mieste (šypsosi).

Rokiškio rajone atsidūrėme 2002 metų vasarą. Čia, Paliepio kaime, Kazliškių seniūnijoje, gyveno žmonos Kristinos seneliai Stanislava Birutė ir Danielius Bulovas, kurie buvo smulkūs ūkininkai, laikę dvylika karvių. Tuo metu jie jau buvo silpnokos sveikatos, dėl to, kad seneliams reikėjo pagalbos, ir dėl to, kad norėjome kurti kažką savo, persikėlėme į Rokiškio rajoną.

Tuo metu dirbau Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinėje „Aras“, žmona augino mūsų pirmagimį sūnų. Mačiau jaunos šeimos perspektyvą kaime, ne taip paprastai atvažiuoti čia ir pabūti sodyboje, bet kurti savo ūkį. Buvome jauni, pilni svajonių ir daug nesvarstę atsidūrėme čia (šypsosi).

– Tai nuo ko prasidėjo jūsų šeimos gyvenimas kaime?

– Nuo stručių (juokiasi). Užmezgėme ryšius su Juodupės seniūnijoje, Didsodėje, gyvenančiais ūkininkais, auginusiais stručius. Iš jų nusipirkome šešis paukščius, Australijos stručius. Žinoma, prieš šį žingsnį važinėjau po Prancūziją ir Vokietiją, domėjausi stručių augimo ypatumais ir ką iš jų bei šių paukščių kiaušinių galima pagaminti. Po to jau savo ūkyje sukūrėme palankias sąlygas gyventi stručiams, teritoriją aptvėrėme tvora, kuri po laiko pasirodė esanti per silpna tokiems galingiems paukščiams. Jie buvo pabėgę į gretimus kaimus. Dabar juokauju, kad buvo galima visą filmą sukurti apie stručių lenktynes, tačiau tuomet nebuvo linksma. Sugaudėme visus ir susigražinome į ūkį. Juos auginome maždaug ketverius metus.

Reikia pripažinti, kad mums atsipirko šių egzotiškų paukščių auginimas, nes pardavinėdavome kiaušinius ir į Kauną vežiodavau dažytas stručių plunksnas, kurias pirko floristikos salonai. Verslas ėjo neblogai, tačiau užgimė kiti sumanymai. Tiesą sakant, su stručiais iki šiol „neatsisveikinome“ (šypsosi). Namuose, specialioje vėdinamoje vietoje, dar dabar turime brandintos stručio mėsos, nes ji negenda, puikiai laikosi, o laikui bėgant kietėja ir tampa skanesnė.

Apie nekilusias mintis

– Ar per visą tą laiką taip ir nekilo minčių sugrįžti atgal į Kauną?

– Man nekilo tokios mintys, tačiau žmona norėjo grįžti atgal, nes jai buvo sunku, ypač pirmaisiais gyvenimo metais Rokiškio rajone. Mat aš dar ketvertą metų kas keletą dienų važinėdavau į darbą slaptoje policijos struktūroje „Aras“ Kaune, o Kristina su vienu sūneliu, vėliau jau ir su dviem likdavo kaime. Laimė, jai tuomet labai padėjo močiutė ir senelis.

Dabar jau, kai čia susikūrėme savo gyvenimą, gerovę, tikrai nebesinorėtų visko mesti ir grįžti į didmiestį.

– Keletą metų auginote stručius, vėliau šio ūkio atsisakėte, kokios veiklos ėmėtės po to?

– Kadangi žmonos Kristinos seneliai augino karves, mes nusprendėme pasistatyti fermą. Šie galvijai mums abiem, miestiečiams, nebuvo naujiena, nes aš vasaromis padėdavau savo močiutei, kuri gyveno Ukmergės rajone ir augino karves, o Kristina talkindavo seneliams Rokiškio rajone. Todėl mums karvės ir jų auginimo bei priežiūros ypatumai buvo kur kas labiau pažįstami, nei stručių (juokiasi).

Savo ūkį pradėjome nuo 15 karvių, kurioms iš pradžių keletą metų nuomojome fermą, o per tą laiką savo jėgomis pasistatėme savąją ir ėmėme plėsti jų bandą. Šiuo metu turime 50 karvių. Tai – vidutinis šeimos ūkis, kuriame kol kas nedirba robotas. Kai karvės melžiamos robotizuotai, ūkininkas gali turėti ir 80–100 karvių.

Savo ūkyje tvarkomės patys, taip pat turime padėjėją – žmonos mamą Virginiją, kuri mums talkina. Karvių pašarams reikalingus javus, šieną, šienainį užsiauginame patys.

Taip pat rūpinamės 10 hektarų obelų sodu, kuriame auginame ekologiškus obuolius. Jeigu metai būna derlingi, vaisius parduodame į Vokietiją.

Šalia viso to, šeimos džiaugsmui, auginame dvi kates ir pora šunų, kurie mums yra kaip šeimos nariai ir draugai. Vienas iš mūsų augintinių – Bernozenenhundų veislės šuo. Tokį turime jau antrą, nes mums labai patiko jų charakteris: ramus, budrus, mielai bendraujantis, protingas ir ištikimas.

Sūnus ir hobis

– Papasakokite apie savo šeimą.

– Žmona Kristina yra mūsų ūkio savininkė. Turime tris sūnus: 23 metų Ričardą, 20-ties Edvardą ir 10-metį Hubertą. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad abu vyresnieji atliko tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Vyriausias Ričardas padeda mums ūkininkauti, vidurinysis Edvardas taip pat talkina ūkyje, o šį rudenį pradės mokslus Vilniuje, jis nori būti automobilių konfigūracijos ir išvaizdos („tiuningo“)   Jauniausias Hubertas šį rudenį eis į ketvirtą klasę. Jis mielai su broliais traukia prie žemės ūkio technikos, stebi kaip ūkininkaujame.

Džiaugiamės, kad vaikų tarpusavio santykiai labai geri. Mano nuomone, jeigu vaikams gerai namuose, tai reiškia, kad čia gera bendra visuma: šeimos tarpusavio santykiai, aplinka, draugai. Mūsų tėvų pareiga suteikti ir užtikrinti vaikams emocinį ir finansinį stabilumą. Jeigu jie liks ir kurs savo verslus ar ūkininkaus Rokiškio rajone, manau, kad savo, kaip tėvų, pareigą būsime atlikę gerai.

– Paprastai vyrai turi tokių pomėgių, kaip žvejyba ar medžioklė. Kuo jūs užsiimate laisvalaikiu?

– Tiesą sakant, porą kartų svečio teisėmis buvau medžioklėje, bet ta veikla manęs nesužavėjo. Mane domina kitas užsiėmimas (šypsosi). Jau pora metų užsiimu finansiniu raštingumu, kaip susidėlioti šeimos ir ūkio biudžetą, kaip kaupti pinigus jų turint nedaug ir su jais tvarkytis.

Pienininkai ir gyvulininkai, palyginti su grūdininkais, uždirba nedaug, kartais galą su galu vos suduria. Atrodo, lyg ūkyje ir viskas tvarkoje, pinigų tarytum yra, tačiau jie greit išleidžiami. Pradėjau analizuoti ką ne taip darau, ėmiau domėtis finansinio raštingumo mokymais, gavau žinių, pradėjau jas taikyti praktiškai ir pats strateguoti. Praeita ne viena pamoka, lankiau daug kursų, nes, manau, kad tai yra puiki investicija į save ir ūkį, finansų valdymą.

Mane labai domina sritis, kaip finansiškai sustiprėti vos galą su galu suduriančiam ūkiui, kuriam nuolat trūksta pinigų, čia turiu galvoje, bendrąja prasme, o ne asmenine. Kuriu strategiją, kaip tą galėtų padaryti ir ūkiai, ne tik fiziniai asmenys. Tai – laisvalaikio hobis. Labai džiaugiuosi matydamas, kad tai veikia realiai.

Kitas klausimas, kai manęs kolegos prašo konsultacijos visada klausiu – nori greito ar gero rezultato. Greitas rezultatas yra parduoti ūkį ir gauti pinigus. Tai, mano manymu, pats blogiausias sprendimas. O dėl gero rezultato reikia paplušėti.

Kitas jau ne vien mano, bet mūsų šeimos pomėgis – kelionės. Nešvenčiame gimtadienių ar švenčių namuose, bet sėdame su draugais į mikroautobusą ir keliaujame per Lietuvą ir Latviją, apžiūrime gražiausias ir įdomiausias vietas, užsisakome edukacijas.

Taip pat visada stengiuosi aplankyti ekologiškų ūkių parodas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kur sutraukia kolegos iš įvairių pasaulio šalių. Pasisemiu žinių, dalinamės patirtimis, nes, manau, kad geriausia yra tiesiogiai gauti sužinoti naujienas.

– Dabar madinga judėti, sportuoti, sveikai gyventi. O jūs ar sportuojate?

– Turbūt nenustebinsiu, bet, kaip ir dauguma lietuvaičių, stengiuosi palaikyti fizinę formą – bėgioju, sportuoju, mankštinuosi (šypsosi).