Lietuvos kariuomenės dieną pasitinkant: išgyvenimo pamokos, lauže keptos duonos ir pušų spyglių arbatos skonis (16)

Minime Lietuvos kariuomenės dieną. Daug gražių žodžių ir palinkėjimų skambės tiems, kurie savo meilę ir pagarbą tėvynei įprasmina kasdieniu kantriu, pasiaukojančiu darbu didžiulių išbandymų akivaizdoje. Dabar kaip niekada iki tol aiškiai visuomenė suprato mūsų karių tarnybos svarbą, tą rodo kas mėnesį augantis visuomenės pasitikėjimas savo krašto gynėjais. Ir tai ne tik skambūs žodžiai: šiomis išbandymų dienomis rokiškėnai kariai savanoriai, talkindami Valstybinės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams, saugo valstybinę Lietuvos – Baltarusijos sieną. Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-oji pėstininkų kuopa jau nuo vasaros vidurio garbingai vykdo taikos meto užduotis. Kartu ir rengdamasi galimiems iššūkiams, tobulindama žinias, įgūdžius. Todėl ir Lietuvos kariuomenės dieną mūsų kariai pasitiko ne iškilmėse, o išgyvenimo pratybose: mokydamiesi susirasti ir išdezinfekuoti vandenį, pagalbinėmis priemonėmis susikurti laužą, išsikepti kareiviškos duonos, išdoroti sumedžiotą žvėrį, išsivirti vitaminais turtingos pušų spyglių arbatos.

Svarbūs įgūdžiai
Į išgyvenimo įgūdžiams tobulinti skirtas pratybas 506-osios pėstininkų kuopos kariai rinkosi gausiai. Tiesa, ne visi norintieji galėjo jose dalyvauti: rokiškėnai kariai tądien atlikdami taikos meto užduotis kaip tik pradėjo savo budėjimą prie Lietuvos-Baltarusijos sienos.

Kaip „Rokiškio Sirenai“ aiškino Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios pėstininkų kuopos vadas kapitonas Sergejus Afanasjevas, kas dvejus metus kariai tikrina ir tobulina išgyvenimo gamtoje įgūdžius.

Ką turi mokėti karys? Kad išgyventų, jis turi mokėti įsirengti slaptavietę miške, susirasti maisto ir vandens, pagalbinėmis priemonėmis užkurti ugnį, pasiruošti geriamąjį vandenį (išdezinfekuoti jį specialiomis priemonėmis), pasiruošti maistą. Taip pat ir orientuotis miške, ne tik naudojantis kompasu, bet ir pagal gamtos ženklus, kitus orientyrus.

Mokėsi išdoroti stirną
Taigi, jau nuo pat ankstyvo ryto šeštadienį karių stovyklavietėje Ruopiškio ežero apylinkėse vyko intensyvūs mokymai. Kariai miške rinko malkas, rengė laužavietę. Specialiais skiltuvais bei susirastomis parankinėmis priemonėmis įžiebė ugnį. Kita įdomi užduotis: nukenksminti ir pasiruošti gerti vandenį. Jo semti tiesiog iš šaltinėlio, ežero negalima: vanduo gali būti užkrėstas ligų sukėlėjais, todėl jis yra dezinfekuojamas.

Ne mažiau įdomi ir sudėtinga užduotis: išdoroti sumedžiotą stirną. Jautrios sielos žmones skubame nuraminti: kariai nebrakonieriavo ir patys gyvūno po miškus nevaikė. Stirna sumedžiota visiškai legaliai, su visais reikiamais leidimais, laikantis visų taisyklių. Už tai, kad pratyboms parūpino stirną, kariai labai dėkingi vienam mūsų rajono medžiotojų būreliui ir savo kuopos kariui, kuris laisvalaikiu medžioja.

Taigi, stirna buvo išdorota pagal visas taisykles. Kariams teko užduotis ne tik pasiruošti žvėrieną, bet ir ją be jokių prieskonių, marinavimo išsikepti tiesiog ant laužo. Kiekvienai karių grupei, išėjusiai į naktinį orientacinį žygį buvo padalinta mėsos, kad galėtų susikūrę laužą ją išsikepti.

Kareiviška duonelė
ir pušų spyglių arbata
Dar vienas smagus darbas – išsikepti kareivišką duonelę. Šios duonos gamybos procesą demonstravo kuopos vadas S. Afansjevas. Duonelei kepti reikalingi viso labo trys produktai: cukrus, miltai ir vanduo. Pirmiausiai paprastame plastikiniame maišelyje sumaišomas cukrus ir miltai (cukraus dedama pagal skonį, tačiau jis suteikia energijos, tad paprastai jo negailima). Rūpestingai maišoma, kad cukrus pasiskirstytų tolygiai. Tuomet į maišelį pilama vandens. Ir per maišelį minkoma tešla. Taip lieka švarios rankos. Tešla turi būti kietoka, gerai laikanti formą: antraip jos nepavyks iškepti. Pasiekus reikiamą konsistenciją, tešlos maišelis paliekamas kelioms minutėms. O tuo tarpu galima nusidrožti iešmą, ant kurio bus kepama duona. Iš tešlos suformuojamas ilgas nestoras (maždaug toks, kaip varškėčiams) tešlos volelis. Ir rūpestingai bei tvirtai apvyniojamas ant iešmo spirale (kad neįkristų į ugnį). O toliau – kepimo procesas: iešmas laikomas virš laužo liepsnos, kol duonelė įgauna auksinę spalvą. Tai užtrunka 10-15 min. Skaniausia ją valgyti, žinoma, šiltą. Skoniu ji primena mums įprastines rokiškėniškas baronkas. Akivaizdu, kad tai ganėtinai skanus ir sotus patiekalas.

Kol duonelė kepė, seržantas Mantas Griškevičius ėmė kaisti arbatą. Jis pasakojo, kad arbatai tinkami ne jaunesnės, kaip 10 metų pušies spygliai: tokia jau bus sukaupusi pakankamą kiekį vertingų medžiagų. Pušies spygliai yra turtingi vitaminų, ypač vitamino C. Ir pagal šį rodiklį yra daug vertingesni už citrinas. Todėl tokia arbata ne tik šildo vėsią rudens naktį, bet ir suteikia jėgų, stiprina imunitetą.

Į kareivišką katiliuką M Griškevičius negailėdamas pribėrė ką tik nuskintų pušies spyglių. Katiliuke arbata labiau priminė tirštoką sriubą. Katiliuką rūpestingai apkasus žarijomis, arbatai išvirti prireikė vos kelių minučių. Įdomu tai, kad katiliuko vielinė rankenėlė rūpestingai apsukta izoliacija. Kam to reikia? Kariai šypsosi: kad einant katiliukas netarškėtų.

Išvirus arbatai, ji paliekama trumpam praaušti: o kaip kitaip ją pagardinti medumi? Pušies spygliai išgraibyti ir gana švelnaus skonio arbata keliauja iš rankų į rankas. Kariai surengė ir degustaciją: išvirė ir eglių spylių arbatos, ją lygino su pušų skonio, ir nusprendė, kad abi neblogos.

Aukso vertės... skudurėlis
Kario vienas svarbiausių dalykų yra jo kuprinė. Ten sudėtos pačios būtiniausios išgyvenimui priemonės. Daugelis jų – labai funkcionalios. Kartu ten neturi būti nieko nereikalingo: tai, kas įprastinėmis sąlygomis sveria vos šimtą gramų, ilgų žygių metu tampa sunkia našta. Kartu kario pareiga nuolatos papildyti savo kuprinę reikiamomis priemonėmis. O kas pamiršta, tas gauna vertingas gyvenimo pamokas. 

Štai besirengdami orientaciniam žygiui, kariai braižė vietovės žemėlapius. Vieniems stalu buvo kuprinė, kitam – rąstigalis, o trečiam – paslaugiai ištiesta draugo nugara. Ant ko braižyti? Ant to, kas po ranka: servetėlės, skudurėlio, kitų pagalbinių priemonių. O jei jas pamiršo? Tuomet, kaip juokauja vyr. eilinis Andrius Chachlovas, skudurėlio žemėlapiui bražyti... niekur nenusipirksi. Pinigai miške neturi jokios vertės, ir kiekvienas skudurėlis, maisto produktas, įrankis čia neįkainojami. Ir kariams bus puiki pamoka, kad kitą kartą nepamirštų patikrinti ir papildyti atsargų, esančių kuprinėje.

O prieš naktinį žygį – įdomi ir įtraukianti paskaita apie tai, kaip orientuotis nežinomoje vietovėje. Kaip vietoj kompaso panaudoti veidrodį, pažinti žvaigždynus, ir į kurią pusę paprastai nuvirsta medžiai. Sužinoti, per kiek prie atrodytų aklinos miško tamsos pripranta akys, kaip nakčiai merkiant dulksnai įsirengti sausą guolį. O toliau – ilgas žygis mišku, ieškant nurodytų orientyrų, kukli kareiviška vakarienė: pačių iškepta duonelė ir ant laužo iščirškintas gabalėlis stirnienos. O kartu ir prisiminti seni, įgyti nauji išgyvenimo įgūdžiai, vertingos patirtys ir pasitikėjimas savimi bei kuopos draugais, sėkmingai įvekusiais išbandymus.