Pasitinkant rugsėjo 1-ąją, pokalbis su Pandėlio gimnazijos mokytoja Renata Kiburiene (0)

Artėjanti rugsėjo 1-oji sukelia visokių minčių. Tikimės, kad dar galima rasti vaikų, kurie po vasaros nori sugrįžti į mokyklą. Tikriausiai tokių turėtų būti tarp Pandėlio gimnazijos mokytojos Renatos Kiburienės ketvirtokų. Mat šią mokytoją su pagarba mini tiek Pandėlio seniūnas Algirdas Kulys, tiek bažnyčios parapijiečiai, tiek Pandėlio miesto ir mokyklos bendruomenės. Vienos istorinės dokumentinės knygos pristatyme jos autorius Povilas Stumbrys, kuriam ši mokytoja padėjo rinkti medžiagą, stebėjosi: „Nesuprantu, kodėl ji vis dar tik pradinių klasių mokytoja...“.

– Kuo svajojote būti vaikystėje?

– Nuo vaikystės savęs niekur kitur neįsivaizdavau, tik mokykloje, dirbančią mokytoja. Gal dėl to, kad turėjau labai gerą pradinių klasių mokytoją Vaclovą Kulikauskienę. Po pamokų, grįžusios namo su sese Alvyda, susisodinusios lėles, vis žaisdavome mokyklą. Tiesa, buvo trumpas laikotarpis, paauglystėje, kai norėjau būti policininke. Mano mama, baigusi mokyklą, labai norėjo būti mokytoja, bet ja taip ir netapo, nes nedrįso palikti tėvų ir išvažiuoti iš gimtų namų. Jos svajonę išpildėme mes su sese. Aš savo dukroms sakiau, kad jokiu būdu nesutiksiu, kad jos būtų mokytojomis, nes tai labai sunkus, daug laiko atimantis ir pasiaukojimo reikalaujantis darbas. Ačiū Dievui, nė viena netapo. Vyresnioji dirba Vilniuje vieno restorano vadove, jaunėlė – įdarbinimo agentūroje Panevėžyje.

– Vis tik dirbate mokytoja. Kodėl?

– Jau daugiau kaip 25 metus dirbu mokykloje mokytoja. Tai gal net ne darbas, o mano pašaukimas, gyvenimo būdas. Dirbdama mokytoja, jaučiuosi esanti savo rogėse. Man patinka ir gera būti su vaikais, juos stebėti ir auginti. Turėjau galimybę kelis kartus kilti karjeros laiptais ir tapti direktoriaus pavaduotoja, bet nesutikau – tai ne man. Nesu ,,popierinė“. Noriu dirbti konkretų, aiškų darbą ne su dokumentais, bet su vaikais, ir jausti rezultatą. Labai smagu sutikti buvusius mokinius, pasisveikinti, apsikabinti, džiaugtis jų sėkme.

– Teko girdėti, kad dalyvaujate visur, kur tik galima. Tai išvardinkite, kokių dar pareigų, be mokytojos darbo, turite.

– Pati tikrai niekur nesisiūliau, vyksta rinkimai, žmonės balsuoja ir išrenka. Mokykloje esu pradinių klasių mokytojų metodinės grupės pirmininkė, gimnazijos tarybos pirmininkė. Taip pat esu Pandėlio miesto bendruomenės tarybos narė, Pandėlio parapijos pastoracinės tarybos narė. Šiems mokslo metams buvau sau  išsikėlusi tikslą – išmokti pasakyti „ne“. Sunkiai sekasi, bet gal šiek tiek jau link to einu.

– Kokius paskutinius apdovanojimus esate gavusi?

– 2019 m. iš Pandėlio miesto bendruomenės pirmininko ir Pandėlio gimnazijos vadovų gavau padėką už kūrybišką ir išradingą jaunosios kartos ugdymą, gimnazijos reprezentavimą, iniciatyvumą ir visuomeninę veiklą. Pernai buvo suteiktas „Metų parapijietės“ vardas.

–  Jeigu organizuojate renginius, tai kokius?

– Dažniausiai ir daugiausia renginių organizuoju mokykloje, kuriems pati rašau ir scenarijus. Tai tradiciniai renginiai, įvairios mokyklinės bei kalendorinės šventės, projektai, netradicinės dienos. Praktiškai nebuvo metų, kad nedalyvaučiau vesdama ar organizuodama tradicinius Pandėlio gimnazijos buvusių mokinių susitikimus. Pandėlio miesto bendruomenės gyvenime taip pat tenka prisidėti prie įvairių renginių organizavimo bei vedimo. Trečius metus iš eilės teko vesti renginį „Oninių belaukiant“, kur susirenka tikrai gausus būrys žiūrovų. Tai nemenkas iššūkis. Parapijos veikloje tenka prisidėti prie įvairių projektų kūrimo ar veiklų įgyvendinimo. 

– Kaip visur suspėjate?

– Kol kas suspėju. Neskaičiuoju savo laiko, yra žodis „reikia“.

– Kokios mintys apima, artėjant rugsėjo 1-ajai?

- Pasiilgau savo mokinių. Jau laukiu susitikimo su jais. Tikiuosi jokie ,,karantinai“ netrukdys sėkmingai mokytis. Norisi ramiai ir atsakingai dirbti, mokyti. Turiu minčių naujiems projektams ir veikloms ir žinau, kad su dabartiniais savo ketvirtokais, su jų tėvelių pagalba, juos galėsiu įgyvendinti. O liūdna tai, kad mes, mokytojai, vis dar esame apkrauti pertekliniu ,,popierizmu“ ir negalime viso laiko skirti savo mokiniams.

– Kokiomis savybėmis turi būti apdovanotas mokytojas, kurį mėgtų vaikai?

– Mokytojas – mokinio pats geriausias draugas. Jeigu mokytojas ateina su nuostata, kad aš – aukščiau, o tu - niekas, savaime aišku, kad tavęs negerbs. Mokinys turi nebijoti mokytojo, kreiptis ir spręsti problemas kartu, dalintis savo džiaugsmais, išsakyti lūkesčius, mokytojas turi pasitikėti mokiniu, o mokinys – mokytoju.  

– Koks būtų aukščiausias mokinio išsakytas mokytojo darbo įvertinimas?

– „Norėčiau, kad būtum mano mama“. Tai – pats geriausias mokinio įvertinimas.

– Kokie Jūsų pastebėjimai apie šiuolaikinę mokyklą? Kuo ji kitokia, nei, sakykime, prieš 20 metų?

– Šiuolaikinė mokykla daug kuo skiriasi nuo tos mūsų mokyklos prieš 20 metų, tačiau jos tikslas, manau, yra toks pat: paruošti vaikus gyvenimui. Pastebime, kad dabar vaikai į mokyklą ateina vis silpnesni tiek fiziškai, tiek protinių gebėjimų atžvilgiu. Taip yra galbūt dėl to, kad tėvams patogiau vaikui įduoti mobilųjį telefoną ar planšetę į rankas vietoje gyvo bendravimo. Technologijos yra gerai, bet turėtume mokėti gyventi ir be jų. Daugėja vaikų iš socialinių problemų turinčių šeimų. Reikalavimai iš Švietimo ministerijos yra beprotiški – jie keičiasi ne metais, mėnesiais, o dienomis. Dar labai sunku vaikus įtraukti į aktyvią mokyklos ar popamokinę veiklą. Didžioji dauguma jų yra važinėjantys, todėl po pamokų skuba į autobusus ir namo, bet būna, kad jie ir patys nenori, nes trūksta paskatinimo, palaikymo iš šeimos.

– Švietimo įstaigų reforma veda link to, kad daug gimnazijų mažesniuose miesteliuose turės užsidaryti. Kaip įsivaizduojate Pandėlio gimnazijos ateitį?

- Mokinių dabar gimnazijoje yra apie 270. Riziką, kad gimnazijos nebeliks, mažina tai, kad ji yra pasienio zonoje, toliau nuo kitų mokyklų. Pas mus vaikai mokykliniais autobusiukais bei Rokiškio autobusų parko autobusais suvežami iš aplinkinių rajonų – Biržų, Kupiškio. Pagal dabartinį planą mums iki 2026 metų mokinių skaičius leidžia išlikti gimnazija. Kaip bus toliau, pagyvensim – pamatysim.