Šias mintis skiriu savo Tėvų šviesiam atminimui (0)

Nuoširdžiausi žodžiai patiems brangiausiems žmonėms. Gegužės ir birželio mėnesių pirmieji savaitgaliai kiekvienai šeimai ypatingos šventės – pagerbiame savo Mamas ir Tėčius, pačius brangiausius mums žmonės. Tai – jų pagerbimo dienos.

Albume žvelgiu į savo tėvų nuotraukas, darytas prieš kelis dešimtmečius. Atrodo atmintyje jie visai nepakitę per tuos metus. Kokie buvo tada, tokie išliko ir dabar, bet aš be jų jau daugiau kaip pusę savo gyvenimo, o jie liko tokie pat mieli ir savi, kokie buvo tada.

Laimingiausi žmonės, kurie dar turi gyvus savo tėvus, gali juos aplankyti, nuoširdžiai apkabinti ir pasveikinti, padėkoti už viską, ką gavo iš jų gyvenime, įteikti gėlių puokštę ar dovanėlę. Bet neturi likti užmiršti ir išėjusieji į amžinybę, jie mums išlieka tėvais tol, kol mes patys esame gyvi.

Šįmet Motinos diena jau praėjo. Visos jos pagerbtos kaip kas sugebėjo. Tad dabar Tėvo dienos proga noriu prisiminti savo Tėtę, kurį visada mylėjau ir gerbiau. Jo gyvenimo vaikystė ir jaunystė  buvo praėjusio amžiaus pradžioje. Manau, kad tuo laiku visų lietuvių kaimiečių gyvenimas daug kuo buvo panašus. Tarpukaris – tėtės jaunystė, visi jauni žmonės kūrė savo šeimas, iš „ūlyčių“ kraustėsi į vienkiemius, kaip „pasogą“ iš savo tėvų gautoje žemėje statėsi sodybas. Per visus nepriklausomybės metus tapo savarankiškais valstiečiais ant savo žemės lopinėlio. Beliko tik dirbti tą turimą žemės plotelį, didinti šeimą ir auginti vaikus, būsimą ateities kartą.

Mano tėvo vaikystė ir jaunystė nebuvo lengva. Vos būdamas kelių metukų neteko motinos, neturėjo galimybės net lankyti pradinės mokyklos, tik pas „daraktorių“ pasimokė kokį pusmetį, kad pažintų raides ir skaičius, sugebėtų „paslebizuoti“ kokį straipsnelį, pažinti pinigus ir juos suskaičiuoti. Tuo mokslai baigėsi, prasidėjo nesibaigiantys gyvenimo darbai: paauglystėje piemenavimas, jaunystėje bernavimas. Vėliau kaip visiems dar tarnyba Lietuvos kariuomenėje. Labai skaudi buvo šeimyninio gyvenimo pradžia. Šeima anksti neteko dviejų mažų dukrelių, mano sesučių. Šias netektys tėvai labai skaudžiai išgyveno. Ne ką geriau buvo ir pokario metais. Prasidėjusi partizaninė kova su nauja santvarka pareikalavo nemažai aukų. Dabar jau niekas tiksliai nebepasakys tų aukų priežasčių ir skaičius. Daugelis jų buvo beprasmės. Žmonės buvo žudomi ir neaišku už ką. Žuvo kaimynai, pažįstami, giminės, kiti ištremti į Sibirą. Tarp jų buvo ir tėtės brolis. O tėtės pamotė, mano močiutė su seserimi buvo nužudytos, visi sodybos pastatai sudeginti. Dėl kokių priežasčių tokią niekšybė buvo padaryta, niekas iki šiol nežino. Bet nėra ko tuo stebėtis, tokių pavyzdžių mano gimtajame krašte buvo ne vienas.

Nusistovėjusių valstiečių gyvenimą sugriovė kolektyvizacija. Žmonės negalėjo suvokti, kad ką buvo užgyvenę, taps visų bendra nuosavybe. Pamenu, kaip tėtė labai išgyveno, kad jo arklys Juodis nebe jo, o viso kaimo nuosavybė, todėl kolektyvizacijos pradžioje vasarą jis sutiko visus arklius prižiūrėti ganykloje, o žiemą šerti tvarte, kad liktų kuo ilgiau su savo Juodžiu ir galėtų pabūti kartu. Mat per visus ūkininkavimo metus tėtis buvo įsitikinęs, kad žmogus be arklio, kaip be rankų. Sunkūs buvo pirmieji metai kolūkyje. Pamenu tėvai per visus metus uždirbdavo apie tris pūdus grūdų ir kelias dešimtis rublių. Susipylėm su tėte tuos grūdus į du maišelius, užsimetėm ant pečių ir parsinešėm namo.

Bet gyventi reikėjo. Visos pajamos buvo iš to, ką užaugindavo tėvai 60 arų sklypelyje šalia sodybos. Todėl tėtė su mama visą laiką dirbo ir dirbo, kad išgyventų patys ir man su seserimi padėtų siekti mokslo ir kurti savarankišką gyvenimą.

Visą gyvenimą lieku dėkingas savo Tėveliui, kad jis išmokė mane dorai ir sąžiningai gyventi, visada padėti silpniesiems ar patekusiems į bėdą. Ir vis aiškino, kad kiekvienas žmogus nuo pat mažų dienų turi žinoti savo pareigas, kurios pagrindinės surašytos dešimtyje Dievo įsakymų ir jas visi privalo sąžiningai vykdyti. O teises visi palaipsniui įsisavina jau būdami vyresnio amžiaus. Pamenu, paauglystės metais tėtė man ne kartą rodė diržo galą sakydamas, kad jeigu būsiu negeras, jo neklausysiu, dirbsiu ką užsimanęs, gausiu „paskanauti“ beržinės košės. To užteko, kad žinočiau ką galima ir ko negalima daryti.

Tėtis man visam laikui išliko toks, kokį jį mačiau paskutines keliolika minučių stovėdamas prie jo karsto giedant gedulingą atsisveikinimo giesmę. Jis gulėjo ramus, lyg su šypsena, tarsi džiaugdamasis, kad užbaigė visus šio gyvenimo darbus ir vargus.

Aš jaučiuosi laimingas, kad turėjau tokį gerą ir nuoširdų Tėvelį, paprastą ir darbštų kaimo valstietį. Gyvenu viltimi, kad gal bus kada galimybė jį sutikti ten, iš kur niekas nebegrįžtą.

Mieli žmonės! Mylėkite ir gerbkite savo  Tėvus, nes jeigu ne jie, nebūtų ir mūsų šiame gyvenime.

Alfonsas Keraitis