Vilijos Radvilės dainų albumas netrukus pasirodys ir populiariausiose muzikos platformose (0)

Vasario mėnesį atlikėja bei mokytoja iš Rokiškio Vilija Radvilė  pristatė naują, jau trečią, autorinių dainų albumą „Ilgesys“. Tiesa, pristatymas vyko tik Vilniuje, Mokytojų namuose. „Į naują albumą sudėjau dešimt dainų, kurias apjungia ilgesys to, kas tikra, kas atveria duris į laisvę, į sielos gilumą. Jis pasakoja apie buvimą čia ir dabar. Apie nerimą, virstantį viltimi. Apie atvertas duris gyvenimui. Apie laiką. Ir apie jo svorį...“ – taip apie savo naujas dainas kalbėjo Vilija Radvilė. Kilo mintis ir „Rokiškio Sirenai“ pasidomėti, kaip gimsta ši, sakykime, poetiška muzika.

- Kaip gimė Jūsų ryšys su muzika? Kada pradėjote muzikuoti?

- Vaikystėje mūsų namuose muzika skambėjo nuolat. Mama ir tėtis turėjo mėgstamas plokšteles, kurių klausydavosi. Pamažu vinilinių plokštelių kolekciją papildė ir mano, brolio bei sesės klausoma muzika. Mama mėgo dainuoti, skatino skaityti poeziją, skirtą vaikams. Mums migdydama, lopšines ji kurdavo pati. Kurdavo ir eilėraščius. O su tėčiu, dar būdama pradinukė, rimtai atbūdavau kokį ilgą susirinkimą, kad po jo pasiklausytume koncerto. Matyt, pastebėję mano meilę muzikai, tėvai nuvedė į muzikos mokyklą. Atrodo, buvau ketvirtokė.

Tuo metu laisvų vietų buvo kanklių klasėje. Į išsvajotojo akordeono klasę nepapuoliau, bet dabar tuo net džiaugiuosi. Kanklių muzika Atgimimo laikotarpiu buvo ypač populiari. Su jomis galėjome atlikti ir liaudies, ir tremtinių, ir klasikinę muziką. Bachas, Haidnas, netgi populiarusis Bramso „Vengrų šokis“, akompanuojant pianinui, skambėdavo puikiai. O koks nuostabus vienybės jausmas, dalyvaujant respublikinėse dainų ir šokių šventėse... Muzikos atlikėjo duoną pradėjau valgyti maždaug nuo septyniolikos, kai, besimokydama konservatorijoje, pradėjau groti „Ekrano“ dainų ir šokių ansamblyje. Tuomet patyriau ir „pirmąjį kartą“ Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) garso įrašų studijoje ir pirmųjų gastrolių užsienyje skonį. Prieš kelias dienas iškilo atmintyje koncertinės kelionės į Portugaliją 1990 metų pavasarį momentas. Skridome iš Maskvos. Tuo Atgimimo metu nešiojome pačių nertas trispalves juosteles ant rankų. Kavinėje padavėja mane draugiškai perspėjo, kad Maskvoje pavojinga taip akivaizdžiai nešioti trispalvę. Tuo metu tas perspėjimas atrodė niekam nereikalingas. Visai kitaip tai atrodo, kai šiomis dienomis Ukrainos gatvėje gali būti nušautas už savo šalies simboliką...

- Tikriausiai mokykloje muzikos pamokose buvote pirmūnė. Ar kiti vaikai nepavydėdavo?

- Oi neeee... Muzikos mokykloje tikrai nebuvau pirmūnė. Mokytojams, garantuoju, nemažai kantrybės reikėjo su manimi. Man muzika niekada nebuvo juodo darbo rezultatas. Visada buvo malonumas, jausmas... Man trūko drąsos, buvau be proto jautri, tad pasirodyti viena scenoje toli gražu netroškau. Bet grojimas man teikė didžiulį malonumą. Išgirdusi gražią melodiją, skubėdavau pabandyti ją surinkti ir pagroti pati... Grojau kanklėmis, akordeonu, pianinu. Su draugėmis brazdinom gitaras. Ir, tik baigus aukštuosius pedagogikos mokslus, išsipildė svajonė studijuoti konservatorijoje gitaros specialybę. Ir visgi labiausiai mane prikaustydavo dainos žanras. Kiekviena daina - lyg atskira istorija, maža pažintis, mažas pasakojimas, mažas gyvenimas...

- Kiek savo dainų albumų (kompaktiniais diskais ar plokštelėmis) esate išleidusi ir kur juos galima įsigyti?

- Šiuo metu esu įrašius tris savo kūrybos dainų albumus. „Iki Tavęs“ - 2013 metais, „Pašauktas vardu“ 2017 metais ir „Ilgesys“ - pernai. Šiuo metu juos platina VšĮ „Bardai LT“  bei Vilniaus ir Kauno katalikiški knygynai.

- Kada išleistas paskutinis albumas ir kokią pagrindinę jo mintį galėtumėte įvardinti?

- Naujausias albumas „Ilgesys“  - apie ilgesį Tiesos ir Tikrumo. Jaučiu, kad manęs nebedomina paviršutiniški pašnekesiai apie nieką. O daina - tai juk mano pokalbis su klausytoju. Jei jau kalbu, norisi kalbėti apie tai, kas svarbu man, svarbu tau, apie tai, ką gerai pažįstu, kuo galiu pasidalinti, kas teikia vilties, tikėjimo, drąsos sunkumuose. Visumoj tai dainos apie drąsą gyventi. Čia ir dabar. Nesidairant atgal, bet ir neišsižadant praeities. Po vieną akimirką, nuolat, po žingsnį į priekį, negalvojant apie laukiančius sunkumus ar galimas nesėkmes, nelaimes, o įkvepiant pilna krūtine dabartį, priimant savo ir kitų ribotumą ir vis tiek su meile apkabinant Gyvenimą. Gyvenant karo akivaizdoje, tai tapo dar svarbiau. Esame vieni dėl kitų...

- Jūsų atliekamose dainose juntamas ryšys su bažnyčia, tikėjimu. Ką Jums asmeniškai reiškia ryšys su Dievu?

- Klausiate apie tikėjimą. Ką jis man reiškia? Pirmiausia tai didelė paguoda, kad žmonija, o tame tarpe ir aš, neatsiradome iš beždžionės (juokauju). Tai reškia, kad esu Dievo su meile sukurta pagal Jo atvaizdą. Kad be savo žemiškų tėvų turiu mylintį Tėvą danguje. Tai reiškia, kad mano gyvenimas nesibaigs sulig grabo lenta, o tik tada išsiskleis. Reiškia, kad jei šiame gyvenime blogis kartais ir laimi vieną kovą, tai apie amžiną gėrio pergalę primena kiekvienos Velykos...

- Jūsų dainų posmuose juntama ir nemažai skausmo. Ar galėtumėte pasidalinti, kokie išgyvenimai viso gyvenimo laikotarpiu labiausiai supurtė sielą?

- Sakote, kad mano dainose juntate skausmą. Ar tikrai? Noriu tikėti, kad klausytojas ten randa viltį. Esu tuo netgi tikra. Ir be galo dėkinga, nes sulaukiu daugybės liudijimų, kaip mano dainos padėjo sunkiausiais apsisprendimų ir išgyvenimų momentais. Skausmas pats savaime nei gražus, nei verta apie jį dainuoti. Dainose noriu papasakoti apie tai, kad jis yra įveikiamas ir netgi subrandina vaisius. Tik nereikia bandyti jį neigti ar bet kokia kaina jo išvengti. Priimdami tik gražias gyvenimo dovanas, taip ir liktume nebrandūs naivuoliai. O pasakoti ir aiškinti, kas konkrečiai mane įkvepia kurti, manau, nereikia. Tekstuose daug perkeltinės prasmės, simbolikos. Tegul kiekvienas supranta pagal savo patirtį ir aiškinasi savaip. Juk meno tikslas - tik paliesti, prakalbinti, o visa kita jau vyksta mumyse...

- Dainų žodžius kai kuriais atvejais kuriate pati. Koks Jūsų ryšys su literatūra?

- Tik retais atvejais dainai renkuosi poeto eiles, nes ne kiekvienas eilėraštis gali būti toks artimas. Nors skaityti gerą poeziją - tikras malonumas. Už tai esu dėkinga mamai. Ji ir dabar savo anūkams gimtadieniui vis dovanoja knygas. Nors jų džiaugsmas didesnis, gavus žaislų, bet juk negali žinot...

- Su kuo bendradarbiaujate, kurdama dainas? Kas Jums padeda kurti?

- Artimiausiu metu ir trečiasis albumas pasirodys populiariausiose muzikos platformose. Prie jo skambesio padirbėjo nuostabus žmogus ir talentingas prodiuseris Germanas Skoris. Ieškodama įvairesnių muzikos skambesio spalvų, pasikviečiau mūsų miesto dainų autorę, nepaprasto ir savito balso savininkę Virginiją Skeirienę Pievos bei savo mylimos grupės „Arbata“ solistą Andrių Zalieską – Zala. Su jais įrašėme po vieną bendrą dainą. Esu be galo dėkinga jiems už draugystę ir labai patenkinta rezultatais.

- Ar šiuo metu esate sukūrusi ką nors naujo, kuo viešai dar nesidalinote?

- Nors laikas planuoti ne pats palankiausias, bet norisi tikėti Laisve, norisi kurti ir artimiausi planai – koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Planuoju pristatyti naujausią kūrybą  ir Rokiškyje.

- Ar galėtumėte pasidalinti savo, kaip muzikos mokytojos, planais, požiūriu?

- Džiugina, kada kūrybai pasiduoda ir mano mokiniai. Man be galo gera išgirsti pamokoje: mokytoja, sukūriau naują dainą... Man tai reiškia didžiulį mokinio pasitikėjimą. Mūsų mokyklos mokinių įdainuotas mano daineles vaikams galite išgirsti žurnaliuko, su kuriuo bendradarbiauju jau eilę metų, „Vakaro žvaigždelė“ kompaktiniame diske.  Vis sulaukiu kolegų iš kitų muzikos mokyklų prašymų pasidalinti dainų natomis. Tai irgi labai džiugina. Nors darbas prie kompiuterio nėra mano mėgstamiausias – tenka sėsti ir rinkti natas. Vaikystėje su mama praklausėme, matyt, visus televizijos dainų konkurso „Dainų dainelės“ koncertus. Tuomet net pasvajoti nedrįsau, kad jame skambės ir mano kurtos dainos.

Belieka laukti naujojo albumo pristatymo Rokiškyje...

Tuo pačiu pristatome naujausią youtube platformoje paskelbtą Vilijos Radvilės dainą iš naujojo albumo „Ilgesys“.